Iš gyvenimo pasitraukusio A. Dautarto mama: ateities nėra

Žaizdos gyja ilgai. Ypač sielos žaizdos. Tai savo kailiu patyrė ir tebejaučia prieš dvejus metus iš gyvenimo pasitraukusio televizijos ir radijo laidų vedėjo Aurimo Dautarto mama. Netekties tuštumos per šį laiką niekas neužpildė.

Negydantis laikas

Daugelio atmintyje 35-erių A.Dautartas išliko plačiai besišypsantis, optimistiškas. Toks jis atrodė viešumoje. Tik artimiausi vyro draugai žinojo apie jo išgyvenimus dėl nenusisekusių pirmųjų vedybų, dėl to kad jaunas vyras negalėjo matytis su savo dukrele.

Antrosios vedybos A.Dautartą tarsi pakylėjo. Jis atvirai visiems pasakojo esantis kupinas jėgų ir noro gyventi. Kūrė planus, dirbo radijo stotyje, turėjo ambicijų grįžti į televiziją. Žinia apie jo pasirinkimą išeiti iš gyvenimo pribloškė artimuosius.

A.Dautarto nebėra jau dveji metai. Abi buvusios jo žmonos rado savo laimę kitų vyrų glėbiuose, abi Lietuvoje – tik retos viešnios. Vargu, ar dvi A.Dautarto gyvenime buvusios svarbios moterys žino ar bent jau prisimena, kur yra šio jauno, gyvenimo naštos neatlaikiusio vyro kapas.

Gyvenimas praeitimi

2011-ųjų kovo 20 d. visam laikui pakeitė Leokadijos Dautartienės gyvenimą. Žinia apie sūnaus Aurimo savanorišką pasitraukimą iš gyvenimo prislėgė ir iki šiol nepaleidžia kenčiančios moters. L.Dautartienė palaidojo antrąjį savo sūnų. A.Dautarto brolis dar mažas mirė nuo vėžio.

„Gyvenu praeitimi. Ateities nėra. Nematau ateities. Nenoriu matyti žmonių. Su jo mirtimi viskas pasilaidojo. Visos viltys, viskas išėjo su juo. Aš negyvenu, o tik egzistuoju. Tačiau, kaip sakoma, gyviems kapų nėra“, – L.Dautartienė teigė nuolat vartojanti medikamentus.

L.Dautartienė neabejoja, kad jos sūnus persisėmė antrosios jo žmonos Viktorijos Charlaškinos nuotaikomis. „Juk tą virvę, kuria Aurimas pasinaudojo, ji buvo nusipirkusi sau“, – kasdien galvoje perkrečiamomis detalėmis dalijosi A.Dautarto mama.

Kova dėl buto

L.Dautartienė mena, kai dar gyvas sūnus prašydavo jos nueiti pasikalbėti su Viktorija. Esą jauna moteris prastos nuotaikos, guli lovoje ir verkia, svaidosi grasinimais nusižudyti. Pasak A.Dautarto mamos marti netgi buvo išmetusi pro langą jų sutuoktuvių žiedą, tačiau radę kaimynai atnešė savininkei.

L.Dautartienę prislėgė ir marčios ketinimai po A.Dautarto žūties užvaldyti butą. „Ji reikalavo iš mūsų 20 tūkst. litų už tai, kad išsikraustytų ir paliktų mus ramybėje. Tačiau vėliau pati susiprato ir pradingo“, – pasakojo L.Dautartienė. 

Po A.Dautarto mirties jo žmona Viktorija pakeitė buto Ukmergės gatvėje durų spyną. A.Dautarto tėvai prisiartinti galėjo tik su policija, tačiau sprendimą dėl buto jie atidavė į teismo rankas. Po maždaug 1,5 metų teismas pripažino, kad butas turi likti A.Dautarto tėvams.

Butą rado tuščią

„Mes jau žinojome, kad ji nebegyvena, tačiau nelindome į butą tol, kol neturėjome teismo sprendimo. Ir taip pakankamai prisikentėjome nuo Viktorijos pareiškimų policijai apie nebūtus dalykus. Todėl bijojome lįsti, kad vėl nerastų prie ko prisikabinti“, – aiškino L.Dautartienė.

Apie savo išvykimą antroji A.Dautarto žmona pranešė namo bendrijos pirmininkui. L.Dautartienė tiksliai ir nežino, kur buvusi marti išvyko, tačiau kalbama, kad moteris su kitu vyru lizdelį susisuko Anglijoje.

„Už vieną dalyką aš jai esu dėkinga. Butą radome tuščią. Jame nebuvo ir Aurimo drabužių. Kitaip man būtų buvęs didžiulis skausmas juos dėlioti ir galvoti, ką su jais daryti“, – neslėpė L.Dautartienė.

Nepaisant nuoskaudų dėl antrosios marčios elgesio su anyta, pastaroji randa ir užuojautos: „Aš jos per daug ir nesmerkiu. Ji negalėjo būti kitokia, ji negalėjo kitokia išaugti. Viktorija nemylėjo savo girtaujančios mamos. Ji nuolat kartodavo, kad niekada mamos mums neparodys, nes jos nekenčia.“

L.Dautartienė nuklydo į prisiminimus, kad jos sūnus labai mylėjo antrosios žmonos dukrelę. Po nenusisekusios pirmosios santuokos jos sūnus ieškojo prieglobsčio šeimoje, norėjo vaikų. Apie tai atviraudavo ir pats A.Dautartas, duodamas interviu.

Laimės pamokymai

Prisiminimai privertė L.Dautartienę negeruoju prisiminti pirmąją marčią Eladą. Sūnaus skyrybos su ja, tragiška kova dėl judviejų dukrelės buvo tapusios viešų aptarimų tema.

Prieš kurį laiką elektroninis gyvenimo būdo žurnalas „Londonietė“ išspausdino straipsnį apie Eladą Eimaitę, kurią Lietuvoje daugelis mena Urbonavičiūtės pavarde. Ilgą laiką viešai nepasisakydavusi Elada pasireiškė kūryboje: išleido knygą apie laimę „Menas būti laimingam“.

Tris vaikus Londone auginanti Elada interviu „Londonietei“ atskleidė, kad šia knyga ji siekė pagerinti žmonių gyvenimo kokybę ir padidinti gyvenimo džiaugsmą.

L.Dautartienei tai girdėti ypač skausminga. „Kaip ji gali mokyti kitus būti laimingus, pati nelaimingus padariusi daugybę žmonių“, – piktinosi ji.

Sugadinti gyvenimai

„Žinau, kad Elada buvo atvažiavusi pas savo mamą į Marijampolę. Tačiau Elada mūsų turbūt jau nebeprisimena ir anūkės mes nematėme“, – širdgėlos neslėpė L.Dautartienė. Moteris pasakojo, kad per Aurimo mirties antrąsias metines kalbėjosi su Elados mama.

Uošvė mylėjo žentą Aurimą ir per skyrybas stojo ne dukros, o Aurimo pusėn. Ji pasakojo A.Dautarto mamai, kad Elada su šeima buvo atvažiavusi kelioms valandoms. Anūkė nesitraukė nuo mamos nei sekundei. Išvažiuojant anūkė esą nusisuko, kai močiutė ją norėjo pabučiuoti.

„Jokio jausmo nelikę, o drįsta kitus mokyti laimės“, – piktinosi L.Dautartienė. Moteris įsitikinusi, kad buvusi marti neturi teisės mokyti kitų, kaip būti laimingiems. Dalį kaltės dėl tragiškai susiklosčiusio sūnaus likimo mama skiria ir pirmajai marčiai.

„Kitokios moterys turėjo būti šalia Aurimo. Be jo aš neturiu gyvenimo. Jis buvo mano džiaugsmas, viltis, ateitis, jis buvo mano visas gyvenimas. Jo nėra ir nieko nėra“, – L.Dautartienės sakinį nutraukė sunkiai tramdoma rauda.

 


 

Iš A.Dautarto interviu „Kauno dienai“

Viename interviu su A.Dautartu „Kauno diena“ rašė: „Jo gyvenimas – tarsi ant sūpuoklių. Laimė ir nelaimė, juoda ir balta, begalinis džiaugsmas ir skausmo ašaros... (…)Tačiau įpratęs prie likimo vingių jis nuolat stengiasi eiti į priekį. Nors nuolat sustoja kryžkelėse ir privalo kažką pasirinkti.“

„Žinau, kad noriu šeimos, vaikų. Žinau, ką reiškia jais rūpintis. Esu išmokęs daugybę gyvenimo pamokų. Kaip Dešimt Dievo įsakymų.“

„Kodėl man taip nesiseka? Jau vaikystėje įkrisdavau į balą, užkliūdavau už šakos. Ir taip nuolat. Taip, man nutikdavo ir labai gražių dalykų. Bet taip pat nuolat smarkiai gaudavau per galvą. Kodėl? Mamai kažkada guodžiausi. Gal tėvai iš liūdesio suprojektavo? Gal ne tos mėnulio fazės? Gal esu prakeiktas ar nužiūrėtas? Gal kaip vudu, kažkas ir dabar bado mano lėlytę?“

„Ko išmokė gyvenimas įkopus į ketvirtąją dešimtį? Suvokiau, kad jis labai trumpas. Ką nors mylėti yra didelė Dievo dovana. Būti mylimam reikia labai norėti – tai tarsi laimėti loterijoje aukso puodą.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Gal nevertėtų kaltinti tik moterų, kurios buvo šalia, gal ir auklejimas is tevu puses.Žmogus pats pasirinko, kodėl visada ieškom kaltu.. nenoriu nieko įžeisti, bet lengviausia kaltinti kitą. .

janina

janina portretas
skaudu skaityti motinos rauda. Panasiai ir su mano marcia. Aciu dievui praradimu netutriu, bet sunkiai uzdirbtus sunaus pinigus issvaisto visokiems niekuciams, pridariusi skolu uz kurias sunus moka, ji niekada niekur nedirbo.Uz mano pastabas supyko, draudzia matytis su anukais. Nezinau kuo viskas baigsis

elena

elena portretas
Moteriskes,patarciau pasiziureti i savo elgesi ir veiksmus gal jus tiesiog nemokate bendrauti kad butu dialogas turi buti ir kompromisas!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!
VISI KOMENTARAI 66

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių