G. Grajausko knygos sutiktuvės – su muzika

Kol poetas Gintaras Grajauskas, paprašytas sūnaus Dovydo, rašė knygą „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“, laikas iškrėtė pokštą: sūnus užaugo, o pasakos transformavosi – tapo skirtos ne vaikams, o suaugusiesiems.

Savo naująją knygą poetas, dramaturgas ir muzikantas iš Klaipėdos Gintaras Grajauskas pristatys po dviejų savaičių Vilniuje prasidėsiančioje Knygų mugėje. Tiesa, pristatys kiek kitaip nei kolegos – surengs koncertą. Apie literatūrą ir muzikavimą grupėse „Kontrabanda“ ir „Rokfeleriai“, poetus ir muzikantus (ir galbūt – konkurentus?) sūnus, tarptautinius literatūros festivalius bei jų naudą – „Vilniaus dienos“ pokalbis su rašytoju G.Grajausku.

– Gerbiamas Gintarai, kodėl, išleidęs nemažai poezijos knygų, išbandęs esė žanrą, teatrui sukūręs ne vieną pjesę, ėmėtės pasakų?

– Su dalele rizikos tą knygą vadinu pasakomis suaugusiesiems. Iš tikrųjų tai – šiek tiek retro stiliaus, šiek tiek sąmoningai dikensiškos, stilizuotos istorijos. Jose veikia jaunas riteris Tenksalotas, kuriam reikia įrodyti savo didvyriškumą, savo riterystę. Ir jis nusprendžia, kad vienintelis būdas tai padaryti yra klasikinis – susikauti su drakonu.

– Kodėl tas pasakas suaugusiesiems nusprendėte pristatyti su bliuzroko grupe „Kontrabanda“, kurioje grojate gitara ir dainuojate?

– Tie įprasti knygų pristatymai man truputėlį pabodę. Amžinai būna tas pat: autoriui reikia sėdėti ir rimtu veidu klausytis panegirikų. Visi knygą stropiai giria, klausytojai apsimeta, kad jiems įdomu. Mes pamanėme, kad galime padaryti nedidelę šventę – ir sau, ir kitiems, ir skaitytojams, ir klausytojams. Žodžiu, ta proga surengti nediduką koncertą.

Tuo labiau, kad yra dar viena sąsaja, – šioje grupėje jau kokius pusantrų metų groja ir mano jaunylis sūnus Dovydas. O su juo susijęs šios knygos atsiradimas. Kai jam buvo kokie treji metai, vieną gražią dieną vaikas pareiškė: „Tėti, kiek mes galim skaityti visokias svetimas pasakas? Kodėl tu pats neparašai?“ Aš numuilinau: „Gal kada nors.“ Galų gale parašiau tą knygą, tik Dovydas per tą laiką spėjo užaugti – jau 16 metų, už mane aukštesnis puse galvos. Todėl ir knyga kitokia – ne vaikams, o suaugusiesiems.

– Jūs – ir poetas, ir dramaturgas, ir eseistas. Dalyvaujate daugybėje literatūrinių skaitymų užsienyje. Kaip sugebėjote įvaldyti tiek žanrų, aprėpti tiek veiklos?

– Esu nesveikai smalsus žmogus. Man visada knieti pažiūrėti, kas yra už kampo, kas vyksta, kaip šitas, kaip anas? O tų žanrų gausa – natūralus dalykas. Tai – literatūra. Aš nepretenduoju į baleto meną, į tapybą.

– O muzika? Juk stveriate į rankas gitarą, dainuojate.

– Taip jau išėjo, kad nuo mažens mano gyvenime buvo muzika. Ir tėvai, matyt, buvo įsitikinę, kad būsiu muzikantas. Žvelgiant genetiškai, viskas labai paprasta: mama buvo lietuvių kalbos mokytoja, o tėvas – muzikos. Dabar groju su grupe „Kontrabanda“. Nors „Rokfeleriuose“ tie patys muzikantai grojo, ji buvo papildyta pučiamaisiais instrumentais. Grojome džiazroką.

– Daugybėje šalių dalyvavote tarptautiniuose literatūros festivaliuose, skaitymuose. Ko tuose renginiuose – Edinburge ar Berlyne – išmokote? Ar jie jums buvo naudingi?

– Taip, davė naudos: suteikė autoironijos, supratimo, kad pasaulyje yra daugybė rašytojų, ne tu vienas. Be abejo, tų kitų šalių rašytojų kūryba – taip pat atskira pažinimo žemė. Matai, kaip kiti rašo, kas jiems skauda, kas jiems rūpi, kaip jie mąsto. Visa tai išgirsti per kūrybos skaitymus. Vertėjas dažniausiai būna ir vakaro moderatorius. Tekstai, kurie skaitomi festivalyje, išverčiami iš anksto.

– Kuris festivalis jums padarė didžiausią įspūdį ir kodėl?

– Keli festivaliai yra vienaip ar kitaip simpatiški. Vienas svarbiausių Europos festivalių – Roterdamo (Olandija) poezijos festivalis. Jis laikomas prestižiniu kaip teatro srityje Avinjono festivalis. Kai kuriuose festivaliuose buvo gana jauku – gera pravėdinti galvą. Milžiniškos knygų mugės, kuriose teko dalyvauti, žinoma, – didžiulis balaganas ir nuovargis, ne itin jose patinka. Bet suprantu leidėjus – jiems reikia uždirbti.

– Festivaliai dažniausiai vyksta savaitgaliais. Ar užsienio rašytojai smarkiai „baliavoja“ po renginių?

– Jei užsienio festivalyje kas nors ypač atsipalaiduotų, pradėtų labai siautėti, turbūt į kitą festivalį jo niekas nekviestų. Be abejo, yra pasisėdėjimų, šnekų, gurkšnojimų. Bet viskas būna saikingai. Tikrai viskas vyksta ne ta sena sovietine maniera, kaip pas mus anksčiau buvo mėgstama.

Lietuvoje taip pat viskas smarkiai pasikeitė. Tiesiog tų geriančių rašytojų kaip ir neliko: vieni – jau buvę alkoholikai, kiti – numirė. Liko saikingai gurkšnojantys.

– Privačiuose rašytojų susiėjimuose ne kartą buvo perpasakota sparnuota G.Grajausko frazė, esą 16-metis jo sūnus Dovydas savo eilėraščiais perspjauna tėvą. Kiek šiuose žodžiuose yra tiesos?

– Poezijos erdvė tokia didelė, kad joje kiekvienam užtenka vietos. Mes – ne bankininkai, ir konkurencijos nėra, kad vienas kitą pradėtume šaudyti. Taip, Dovydas rašo eilėraščius ir groja grupėje „Kontrabanda“.

– Jūs turbūt būnate pirmas tų eilėraščių recenzentas?

– Ilgą laiką apskritai nežinojau, kad jis rašo. Staiga jis man parodė tų eilėraščių gerą pusę knygos. Tiesą sakant, buvau šokiruotas. Net neįtariau, kad jis, kasdien matydamas, kaip gyvena poetai, ims ir pradės rašyti. Atrodo, turėtų atbaidyti šitokie pavyzdžiai.

– Ką turite omenyje – elgesį, nesuderinamą su tėvo pareigomis?

– Ne, elgesys suderinamas. Turiu omenyje, gyvenimo stebėtojo poziciją. Būdamas poetas, nebūsi mylima stadionų persona, neturėsi daug pinigų, nebūsi ant gliancinių žurnalų viršelių. Yra tam tikrų gyvenimo malonumų išsižadėjimas. Gal tai nesąmoningas išsižadėjimas, o kitokio kelio pasirinkimas. Jei būtų svarbu šlovė ir pinigai, eitum į šou verslą arba dirbtum banke.

– Ar nematote savo sūnaus kaip konkurento? Turbūt jis eina savo keliu – nekopijuoja tėvo?

– Konkurento tikrai neįžvelgiu. Bet jo eilės – neabejotinai geros. Aš netgi išdrįsau jam pasiūlyti nuvažiuoti į „Poetinį Druskininkų rudenį“. Dovydas ten nuvažiavo ir anoniminių eilėraščių konkursuose susižėrė pirmąsias vietas. Aišku, tėčio įtaka jaučiama. Esant tokio amžiaus visi dar pasiduoda įtakoms. Tik paskui galų gale atranda savo autentišką balsą.

Groja ir kuria (greičiau – improvizuoja) eiles ir vyresnysis mano sūnus Rokas. Jis – kylanti hiphopo žvaigždutė. Publika numeta kokį žodį, o muzikantai improvizuoja tekstą. Tai taip pat tekstų kūryba, tik jie atsiranda čia ir dabar ir tas tekstas neužrašomas.