Festivalyje – nuogo kūno ir dvasios šokis

Ketvirtadienio vakarą ištikima šiuolaikinio šokio publika Tarptautinio modernaus šokio festivalio scenoje žiūrėjo kiek netradicinį šokio spektaklį.

Buvęs baleto artistas iš Varšuvos Mikołajus Mikołajczykas šoko nuogas. "Kadangi šokyje analizuoju savo asmenines patirtis, geriausias kostiumas čia ir yra nuogumas", – tvirtino lenkas ir tikino, kad nusimesdamas drabužius nesiekia jokių skandalų.

"Sukrečiantis šokio spektaklis, kuriame šokėjas prieš žiūrovus pirmiausiai apsinuogina dvasine prasme, – taip šį šokį apibūdino 20-ojo tarptautinio modernaus šokio festivalio vadovė Birutė Letukaitė. – Spektaklyje šokio kalba parodoma, kaip Mikołajus nekentė baleto pamokų, kaip vėliau dėl patirtos traumos nebesugebėjo atlikti judesių, kurie anksčiau jam atrodė tokie įprasti, lengvai atliekami."

Šokęs Lenkijos nacionalinės operos baleto trupėje, dėl rimtos kojos traumos prieš ketverius metus palikęs baleto sceną, dirbęs su legendiniu Henryku Tomaszewskiu Vroclavo pantomimos teatre, šokęs skirtinguose Lenkijos ir Vokietijos teatruose, M.Mikołajczykas vadinamas menininku, kuriančiu apie save patį. Du šokio spektaklius sukūręs apie savo gyvenimą, ir trečiajame, kuris kol kas – dar tik šokėjo ir choreografo mintyse, jis žada tęsti kalbėjimo apie save tradiciją.

– Kaip žmogus, šokęs baletą, dabar – šiuolaikinį šokį, gal galėtumėte palyginti šias skirtingas šokio mokyklas?

– Kai aš galėjau šokti baletą, aš jį ir šokau. Bet mano kūnas seno, o protas aštrėjo, aš perėjau į šiuolaikinį šokį. Dėl to aš šoku taip, kaip šoku. Baletą aš suprantu kaip skirtingų šokio mokyklų ištakas. Tai yra šokio pradžia, pagrindas, jei norite – šokio abėcėlė. Kad galėtum šokti baletą, turi treniruotis kiekvieną dieną. Be to, baletas mėgsta jaunus, sveikus žmones. Kuo daugiau balete išmoksti, kol esi jaunas, – visus pagrindus ir fokusus, tarsi cirke, tuo geriau juos gali panaudoti vėliau, kitose šokio mokyklose.

Pradėti nuo baleto – labai gera pradžia, iš jo šokyje gali eiti, kur nori. Deja, kūnas ir protas vystosi netolygiai. Kai pradedi šokti baletą, tavo protas dar nepasirengęs šokiui. Ir – paradoksas: tada, kai protu puikiausiai imi suprasti baletą, tavo kūnas jau nebepajėgus tai atlikti. Dėl amžiaus pradėjau dairytis, kur kitur galėčiau šokti. Taigi, kai pagaliau supranti, kas yra baletas, šokyje turi pradėti ieškoti kai ko kita. Bet svarbiausia – kuo daugiau balete išmoksti, tuo daugiau paskui gali panaudoti kitur. Šiuolaikiniame šokyje, kurį šoku, stengiuosi panaudoti ir visą savo gyvenimišką patirtį. Čia šokio technika pakeičiama konceptais, idėjomis.

– Tai reiškia, kad savo šokyje naudojate daug baleto elementų?

– Tai būtų saviapgaulė, jei aš staiga pradėčiau nenaudoti baleto elementų. Baletas – tai aplinka, kurioje aš užaugau, susiformavau. Pasikartosiu – baletas yra visų šokių pagrindas. Čia – kaip tapyboje: kai dailininkas išmoksta tapyti, jis gali nueiti labai toli nuo to, ko mokė klasikiniai meistrai, bet tapybos pagrindus jis naudos visada. Atsispirdamas į baletą, aš kuriu kažką nauja. Šokyje per ekspresiją aš kalbu apie save, apie tai, kas vyksta aplink mus.

Dabar šiuolaikinis šokis man yra įdomesnis nei baletas. Tai – nuolatiniai ieškojimai, kai aš eksperimentuoju su savo kūnu. Skirtinguose teatruose mokiausi įvairių šiuolaikinio šokio technikų. Be to, man – 41-i, taigi baleto scenoje aš būčiau senas ir jau nebeatrodyčiau labai gražiai. Be to, aš jau nebe toks sveikas kaip anksčiau.

– Tai vis dėlto baleto sceną palikote dėl sveikatos?

– Po baleto mokyklos, aš išbandžiau viską: modernųjį, šiuolaikinį šokį, baletą. Bet pagrindas buvo darbai, sukurti baleto scenoje. Galutinai baleto sceną palikau prieš ketverius metus, kai scenoje šokdamas "Gulbių ežerą" patyriau stiprią kojos traumą. Po jos aš fiziškai nebegalėjau šokti baleto. Ir dabar aš šoku tik savo choreografijos šokius. Puikiai pažįstu savo kūną, žinau, ką galiu atlikti, ir ko – ne. Šokiuose eksperimentuoju su savo kūnu, patirtimi ir protu.

– Savo šokiuose kalbate tik apie save. Ar tai – ne egocentriška?

– Labiausiai įtikinamai menininkas gali kalbėti apie savo gyvenimą. Šokis "Laukimas", kurį šoku Kaune, yra apie mane, mano gyvenimą lūžus kojai. Jis yra apie troškimą šokti baletą ir nebegalėjimą tai padaryti. Šokis"Laukimas" yra daugiau apie mano profesinį gyvenimą. Prieš dvejus metus sukūriau kitą šokį, kurį taip pat atlieku pats – "Kartu su tavimi norėčiau pamatyti pasaulį". Jis yra daugiau apie mano asmeninį gyvenimą: apie nesugebėjimą rasti ir išsaugoti meilę, kitus asmeninius išgyvenimus.

– "Laukime" šokate nuogas. Kodėl?

– Todėl, kad šiuo atveju nuogumas yra geriausias kostiumas. Aš kalbu apie save, ir turiu teisę nusirengti scenoje. Mano apsinuoginimas reiškia sąžiningumą, nuoširdumą prieš publiką. Be to, nuogumas man teikia tam tikrą pranašumą prieš publiką: dėl to, kad aš – nuogas, o publika – apsirengusi, ji kartais jaučiasi nejaukiai. Tačiau garantuoju, kad šiame šokio spektaklyje visiškai nėra erotizmo.

– Lietuvos publika nėra įpratusi matyti apsinuoginusius šokėjus modernaus ar šiuolaikinio šokio scenoje.

– Lenkijoje tai taip pat nėra labai populiaru.

– Mes, lietuviai, Lenkiją pažįstame kaip ganėtinai radikalią katalikišką šalį. Ar šokdamas savo šalyje nesulaukiate radikalios visuomenės, galbūt – ir bažnyčios atstovų reakcijos dėl nuogumo scenoje?

– Pirma, kunigai yra bažnyčiai, o ne teatrui. Jei bažnyčios atstovai nori ateiti į teatrą – jie turėtų ateiti kaip žiūrovai, ne kaip kunigai. Taip, Lenkija – labai katalikiška šalis, bet čia aš neturėjau problemų dėl savo šokių, dėl Adomo kostiumo scenoje ar kitų dalykų. Aš pats sąmoningai nekėliau jokių skandalų, susijusių su mano šokiais.

– Ar galėtumėte palyginti Lietuvos ir Lenkijos moderniojo, šiuolaikinio šokio scenas?

– Negalėčiau. Visų pirma, Lietuvoje esu pirmą kartą. Antra, aš labai mažai vaikštau į šokio pasirodymus. Taip elgiuosi sąmoningai, nes šokyje nenoriu kopijuoti ko nors kito. O tai, pasižiūrėjus į kitus, kartais atsitinka visai nesąmoningai. Noriu šokti savuoju stiliumi.