Emigruoti ketinantiems lietuviams - kursai, kaip nepagrobti vaikystės?

Kaip nepagrobti vaikystės? To sostinėje pradėtų seminarų metu mokosi emigruoti besiruošiantys vilniečiai. Jiems ne vis vien, kaip jų vaikai augs be tėvų.

Visuomenės stereotipai

Emigrantų vaikai – likimo valiai palikti našlaičiai. Išvykę uždarbiauti tėvai Lietuvoje gyvenančias atžalas prisimena vis rečiau, kol galiausiai ryšys visai nutrūksta. Vaikai auga prižiūrimi senelių ar kitų giminaičių. Toks stereotipiškas įsivaizdavimas apie emigrantų santykius su šeimos nariais klesti visuomenėje. Žmonės linkę greičiau teisti nei suprasti, todėl net nesusimąsto, kad dėl emigracijos emociškai kenčia ne tik likusieji, bet ir išvykstantieji.

Tuo galima įsitikinti kiekvieną lapkričio pirmadienį užsukus į nedidelę konferencijų salę, įsikūrusią virš parduotuvės „Ikiukas“ Vokiečių gatvėje. Nuo 18 val. ten renkasi emigracijos vienaip ar kitaip paliesti vilniečiai: patys galvojantys apie darbą užsienyje arba turintys tokių minčių kamuojamų artimųjų.

Seminare „Išsaugok ryšį“ galima sutikti ir mokyklose dirbančių psichologų, socialinių darbuotojų, kurie su emigracijos sukurtomis problemomis susiduria kasdien. Mokymo įstaigų specialistus į kelių valandų trukmės seminarą atgena profesinių žinių troškinas, o emigruoti ketinančius suaugusiuosius ar jų aplinkos žmones – noras išgirsti, kaip elgtis, kad išvykimas neturėtų skaudžių pasekmių visai šeimai, ypač vaikams.

Nepamiršo ir vaikų

Seminarus apie tėvų ir vaikų santykių išsaugojimą, išvykstant dirbti į užsienį, sumanė viešosios įstaigos „Gebu“ psichologų komanda.

„Aplink mus pačius daug atvejų, kai kas nors išvažiuoja. Supratome, kad ši tema ne tik aktuali, bet ir labai skaudi. Tačiau pagalbos, patarimų emigruoti nutarusiems žmonėms iš esmės niekas nesuteikia. Nusprendėme tuo užsiimti mes“, – pasakojo „Gebu“ projektų vadovė ir steigėja, psichologė Goda Kaniušonytė.

Metų pirmoje pusėje „Gebu“ komanda Vilniaus savivaldybei pateikė projektą. Juo buvo susidomėta – finansavimas skirtas iš savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiųjų lėšų.

Projektas pradėtas įgyvendinti rugsėjį. Iš pradžių vyko nemokami savęs pažinimo per šokį ir judesį užsiėmimai mokyklose, skirti 10-18 m. vaikams, kurių tėvai gyvena ar dirba užsienyje.

Užsitęsęs laikinumas

Lapkritį startavo seminarai ir suaugusiems. Per mėnesį juos išklausys kelios dešimtys vilniečių. Per 2-3 val. seminarą dalyviai pirmiausia supažindinami su juridinėmis procedūromis, reikalingomis atlikti prieš išvykstant.

Kai iškeliaujama kartu su vaiku, būtina pasirūpinti notariškai patvirtintu tėvų sutikimu keisti vaiko gyvenamąją vietą.

Vaikui liekant Lietuvoje, svarbu išspręsti vaiko laikinosios globos klausimus.

Aptarus teisinius momentus, seminare pasakojama apie vaikų raidą: kuriais gyvenimo metais formuojasi ryšys su tėvais, koks bendravimas sukuria saugią aplinką, kada dedami pamatai vaiko vertybėms, kaip ugdomas jo savivertės jausmas, koks šeimos valdymo modelis teisingiausias ir, galiausiai, kokia tėvų migracijos įtaka vaikams. Šiuo atveju remiamasi ne tik seminarą vedančios psichologės įžvalgomis, bet ir pačių vaikų patirtimi. Ji atskleidžiama per pusvalandžio trukmės Sauliaus Beržinio režisuotą filmą „Namie vieni“.

Jame vaikų lūpomis pasakojama apie ekonominės migracijos išskirtas šeimas, kai tėvams išvykus uždarbiauti į užsienį, vaikai paliekami gyventi Lietuvoje. Laikinai. Tik kol tėvai sutvarkys savo gyvenimą. Kol atsistos ant kojų. O paskui tas laikinumas užsitęsia metų metus, o susitikimas vis atidedamas.

„Namie vieni“ – tai lyg momentinė vaiko savijautos nuotrauka – mama išvažiavo trumpam, tuoj tuoj ji grįš...“, – taip apie filmą yra sakęs pats jo režisierius.

Nori išlikti anonimais

Nuogas vaikų atvirumas, ašaros prieš kameras ir skaudūs prisipažinimai apie nuolatinį tėvų ilgesį sugraudino ir seminaro dalyvius – daugiausia mamas.

„Filmas labai įtaigus. Be to, jis nieko nekaltina ir situacija nėra nušviečiama iš vienos pusės. Parodomi tiek vaikai, tiek tėvai, tiek seneliai. Visiems nelengva“, – atkreipė dėmesį G.Kaniušonytė.

„Šį seminarą man pasiūlė dukra. Ji mokosi vienoje Vilniaus mokyklų. Apie mano planuojamą išvykimą į užsienį kalbėjomės ir su auklėtoja. Tačiau po šio seminaro supratau, kad jokiu būdu nepaliksiu dukrytės, kol ji mokosi. Liksiu Lietuvoje, o po to bus matyti“, – susijaudinimo neslėpė viena įvardyta nenorėjusi būti seminaro dalyvė.

Anonimais pageidauja išlikti didžiuma paskaitos klausytojų. „Visuomenėje emigracija ganėtinai smerktinas dalykas, ypač paliekant vaikus. Todėl žmonės nenori skelbti apie savo ketinimus, jie bijo moralizavimo. Be to, juos skaudina straipsniai žiniasklaidoje, kaltinantys tėvus. Niekas neįsigilina, kad ir jiems nėra lengva“, – kalbėjo G.Kaniušonytė.

Uždari, pikti, grubūs

Tėvų emigracija Lietuvoje likusiems vaikams reiškia stabilaus namų ir šeimos pasaulio suirimą. Prieš kelerius metus atlikto tyrimo „Šeima abipus sienos“ duomenimis, tipiškiausia vaikų reakcija į tėvų išvykimą – pastebimas liūdesys ir nusiminimas, trunkantis ilgą laiką.

Tai išgyvena apie 50 proc. visų emigrantų vaikų. Apie 40 proc. vaikų po vieno iš tėvų migracijos pradėjo geriau mokytis ir tapo mielesni. „Gerais pažymiais jie nori pakelti savo savivertės jausmą. Be to, tokiu būdu norima atkreipti kito tėvo arba globėjo dėmesį ir užsitarauti prielankumą. Vaikai bijo, kad, jei nebus geri, juos paliks ir globėjai. Maži vaikai iš esmės nesuvokia netekties laikinumo. Tėvų iškeliavimą jie traktuoja vienaip – mane paliko“, – pasakojo G.Kaniušonytė.

Apie 25 proc. vaikų labiau nei prieš tėvų išvykimą nenori bendrauti su aplinkiniais, tapo grubesni, uždaresni, piktesni, pradėjo vėluoti į pamokas, pablogėjo jų santykiai su bendraamžiais, pradėjo bijoti to, kas anksčiau jų negąsdino.

Pažadus būtina tesėti

Seminare „Išsaugok ryšį“ nesistengiama atkalbėti ar atgrasyti žmonių nuo emigracijos. Tačiau jiems patariama, ką daryti, kad sprendimas išvykti būtų kuo lengvesnis ir vaikams, ir suaugusiems.

„Kalbame apie elementarius dalykus, kuriuos iš esmės žinome, tačiau patekę į ekstremalesnę situaciją užmirštame. Viskas taip paprasta, kad kilus įtampai net nepagalvojame, kaip tai svarbu“, – aiškino „Gebu“ psichologė.

Ji įsitikinusi, kad svarbiausia apie savo sprendimą išvykti vaikui pranešti kiek galima anksčiau ir šiukštu neslėpti nuo jo šito fakto. Vaikas turi apsiprasti su mintimi ir susitaikyti. Be to, reikia pasistengti, kad vaikui po tėvų iškeliavimo netektų irgi kraustytis – keisti mokyklą, išsiskirti su draugais.

„Reikia, kad būtų kuo mažiau permainų. Tačiau didžiausią skausmą vaikams sukelia pažadų netesėjimas, tėvų negrįžimas, kaip žadėta, nepaaiškinant, kodėl. Be to, labai dažnai tėvai vaikams užkraunama per didelę atsakomybę: jiems tenka rūpintis buitimi, mažesniais broliais ar sesėmis. Vaikai tarsi tampa atsakingi už tai, kad tėvai išvažiavo. Tokiu būdu iš jų atimama vaikystė. Todėl tėvai turėtų padaryti viską, kad ją išsaugotų“, – patarė G.Kaniušonytė.

Registracija – iš anksto

Artimiausias seminaras „Išsaugok ryšį“ vyks pirmadienį, lapkričio 29 d. nuo 18 iki 21 val. Vokiečių g. 13. Vilniaus miesto gyventojams seminarai nemokami. Vietų skaičius ribotas, todėl reikia registruotis iš anksto. Registracija ir daugiau informacijos: info@gebu.lt arba +37060079759

Numatoma, kad projektas, prasidėjęs Vilniuje, išplis ir į kitas šalies savivaldybes.