Eglei Gabrėnaitei miestas – tai žmonių veidai

Vilniaus mažojo teatro aktorės Eglės Gabrėnaitės akyse Vilnius miršta su kiekvieno mylimo, artimo, gerbiamo žmogaus išėjimu į anapusybę. Atrasti miestą iš naujo per sunku, bent jau Eglei tai neduota.

Kova su savimi

Sulig kiekvienu fotoaparato spragtelėjimu aktorė E.Gabrėnaitė krūpteli, lyg į ją būtų nutaikytas pistoletas. Fotografuotis, pozuoti – jai kančia. Sutinka, žengdama per save: tik todėl, kad nesukeltų nepatogumų.

„Man viskas kainuoja labai daug pastangų. Turiu labai stengtis, kad galėčiau gyventi tarp žmonių, – lyg pasiteisindama prisipažįsta. – Esu absoliučiai nekolektyvinis žmogus, tačiau visą gyvenimą dirbu komandoje. Niekada nelikdavau nakvoti net pas artimiausius draugus, nes man reikia savo lovytės, knygutės, katino. Kur nors toliau išvažiuoti – tragedija, tačiau daug laiko praleidžiu gastrolėse, viešbučiuose, nors jų pakęsti negaliu. Noriu būti viena, bet esu nuolat apspista žmonių. Svajoju apie tylą, bet kalbu ir kalbu. Gyvenu Vilniuje, bet taip ir netapau jo dalimi.“

E.Gabrėnaitės ir Vilniaus santykis primena vedybas iš reikalo. Atrodo, lyg ir susigyveni, nugludini kampus, tačiau vis tiek jauti – tai ne tavo.

Ne tragedija, o realybė

61 metų aktorė pastebi, kad Vilnius labai pasikeitęs nuo tų laikų, kai ji pirmą kartą atvyko į šį miestą. „Dabartinis Vilnius – visiškai neprilygsta anam iš praeities: tiesiog nebėra tų žmonių, kurie man siejosi su Vilniumi, kurių vardų net nežinojau, nežinojau, kas jie tokie. Tačiau juos matydavau. Tai buvo labai gražūs žmonės. Tikraisiais miesto simboliais galėčiau vadinti skulptorių Teodorą Kazimierą Valaitį, dailininką Stasį Krasauską – tai buvo elitas“, – pasakojo E.Gabrėnaitė.

Dauguma tų žmonių, kurie jai reiškė Vilnių, jau iškeliavę anapilin.

„Pavyzdžiui, Kaštonų gatvė ir Vytautas Kernagis man asocijavosi su Vilniumi. Niekas negali užimti Sauliaus Macaičio, Vytauto Žalakevičiaus, dar keleto išėjusiųjų vietos – kartelė taip aukštai, kad jos kiti nepasieks. Aišku, dar likę pora žmonių, su kuriais bendraudavome jaunystėje, su kuriais sutikome ankstyvąją brandą. Miestas – tai veidai“, – kalbėjo pašnekovė.

Balse nejusti nei romantizmo, nei sentimentalumo gaidos. Ji tikina, viską vertinanti labai realiai. „Tik tragedijos dėl to nedarau. Tai buvo mano, o karta, kuriai dabar 20–30 metų, turės savo Vilnių, prisimins jį kitaip. Viskas sukasi ratu, todėl nėra ko graužtis“, – nusišypsojo E.Gabrėnaitė.


Duona su garstyčiomis

Nors negyvena praeitimi, Vilniaus mažojo teatro aktorė prasitarė pasiilgstanti senojo gyvenimo. „Meluočiau, jei sakyčiau kitaip. Ilgiuosi to bendravimo, kurio dabar nėra – nei teatre, nei gyvenime. Visi kažkur skuba po spektaklio: trys minutės ir nieko nelieka. O kur pokalbiai, kur pasisėdėjimai? Kur pašnekesiai kavinėse apie gyvenimą: “Ar tu mane myli? Ar tu manęs nemyli?„ Iš to juk visas menas ir darėsi. Čia gi ne buhalterija, kad atėjai ir išėjai. Čia reikia būti, gyventi, virti. Tame ankstesniame Vilniuje galėdavai gūdžią naktį neįspėjęs įsiveržti į draugo namus, atsistoti tarpduryje ir pasakyti: “Man liūdna, kalbamės.„ Vyno atsineši, ir viskas: jokių mobiliųjų telefonų, atsiprašinėjimų. Atsimenu, amerikiečiai stebėjosi – kaip taip galima?! Ir dar kaip galima, aiškinau. Dabar galvoju, kokia buvau juokinga. Dabar pas mus ta Amerika, į svečius reikia užsirašyti mėnesiui į priekį. Keičiasi žmonės, keičiasi ir miestas“, – paralelę išvedė E.Gabrėnaitė.

Ji prisimena, kad buvo brodas, taškas anuomečiame Dailės institute prie Vilnelės, kavinės „Rūta“, „Vaiva“, „Šešupė“.

„Į pastarąją eidavome valgyti, nes ant staliukų visada buvo duonos ir garstyčių – nemokamai. Atsisėdi ir jau gali prisikimšti. Paskui bėgi pirkti pyragaičių ar saldainių “Voveraitė„, – guviai mirktelėjo moteris. – Gedimino prospektą irgi prisimenu visai kitokį, jis tiesiog ūždavo nuo žmonių šurmulio. Dabar jis negyvas. Matyt, gyvenimas persikėlė į kitas gatves. Bet tai – jau ženklai, kurie man nieko nesako. Iš tikrųjų viskas labai paprasta: anas Vilnius man artimesnis, nes tada buvome jauni, tada buvo mūsų laikas, mūsų gyvenimai. Tačiau, kaip minėjau, to nedramatizuoju, tiesiog esu realistė.“

Nei kiemų, nei samanų

E.Gabrėnaitė gimė Maskvoje, mokyklą baigė Kaune, o nuo 1974 m. gyvena Naujininkuose. „Man ten visada buvo labai patogu: šalia geležinkelio stotis ir oro uostas. Iki senamiesčio pėstute – vos dvylika minučių. Naujininkai – žaliausiais rajonas, kokį žinau. Jokiu būdu negalėčiau gyventi ten, kur langai žvelgtų į kaimyno butą. Oro trūktų. Idealiausia vieta gyventi būtų ant Taurakalnio. Tai – ne didybės manija, o rusiška dūšia prabilo. Man visada labai patinka toliai, gamta“, – atviravo E.Gabrėnaitė.

Jei ne Lietuvoje, ji su malonumu gyventų Anglijoje. „Man ten viskas patinka: žmonės, kvapas, žaluma. Net ir lietus. Italija – visiškai ne mano kraštas. Paryžius – nė pro kur. Totaliai snobiškas miestas. Amerika – niekada! Kanada – neblogai, o Islandija – mano. Kaip sakė vienas pažįstamas japonas, tai šalis, kur žmonės važiuoja numirti“, – kalbėjo aktorė.

Per teatro gastroles aplankyti Amsterdamas ir Utrechtas jai labai priminė Vilnių ir privertė susimąstyti, kur dabar jo kiemai, žalieji plotai? „Užsisvajojau apie kiemus, kurie kadaise nebuvo rakinami, kur galėdavai prisėsti, kur želdavo samanos. O dabar viskas užtverta, iščiustyta, nulaižyta. To “hightecho„ pakęst negaliu. Kartais tenka būti Antakalnyje, Valakampiuose – aš net neatpažįstu tų vietų, visur privačios valdos. Iš esmės neįsipaišau į dabartinį gyvenimą. Todėl natūralu, kad neįsipaišau ir į tokį Vilnių – stiklinį, šaltą, kabutėse labai turtingą, krūtą“, – prisipažino E.Gabrėnaitė.


Komplimentas taksistams

„Atsiprašau, kad mano nuotaika tokia slogi, visai nešventiška. Pastaruoju metu gana nemažai teko pavažinėti po Lietuvą – susitikimai su žiūrovais. Baisu žiūrėti į mūsų šalį – ji nebegyva. Išvažiavę žmonės – užkalti namai. Tai kraupu. Žmonės liūdni, vaikai auga net ne su giminaičiais, bet pas kaimynus. Nežinau, ką galvoja ponai, kurie ten aukštai sėdi. Jie daro tokį nusikaltimą, kad turės už viską atsakyti. Negi jie Dievo nebijo?“ – svarstė E.Gabrėnaitė.

Kalėdas ji sutiks namuose – viena arba dviese su sūnumi: „Tai bus laikas sau: tarsi reabilitacija, dvasios higiena. Girdžiu žmones kalbant: Kalėdų traukinukas pukši, o šventės nėra. Taip, nes ji – ne dovanos, ne milijonai. Todėl linkėčiau žmonėms tykiai susėsti prie Kūčių stalo ir tiesiog pabūti“, – sveikinimo žodį tarė aktorė.

Nepaisydama viso skepticizmo, visuomenės nuovargio ir slogučio, ji prisipažino tikinti Kalėdų stebuklu. „Net Kalėdų Seneliu tikiu. Dar tikiu, kad belskis, ir bus atidaryta. Tik pirmiausia reikia rasti duris. Nors pasakiau nemažai karčių žodžių, iš tikrųjų man žiauriai įdomu, kas bus rytoj, kas ten slepiasi už kampo. Lietuvoje yra labai daug įdomių gabių žmonių. Iš meno pasaulio, ir ne tik. Į juos dedu didžiules viltis. Laimė bendrauti su jaunais žmonėmis, jie man neleidžia nukabinti nosies. O štai jums ir geras dalykas apie Vilnių: apie miesto taksistus negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio. Jie tiesiog nuostabūs. Įsėdu, ir jie žino, kur vežti“, – optimizmo kupina nata pokalbį baigė E.Gabrėnaitė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

rimante

rimante portretas
as manau, as esu isitikinusi, kad as Jus labai, labai gerai suprantu... Lyg pasikalbejusi su Jumis buciau... Prie butelio vyno, jau po vidurnakcio, be skambucio, be perspejimo. Tiesiog taip, is dusios... Aciu Jums uz pokalbi! Su milziniska pagarba!

Pagarba

Pagarba portretas
Nuostabi moteris, nuostabi aktore, matosi, ir gilus zmogus, nebegantis pavirsiumi. Aciu

tiesiog

tiesiog portretas
sis straipsnis sukele prisiminimus, galiu tik pridurti, kad man dar truksta ir kava kvepaincios "svajones" ir sunaikinto paveldo, medziu zalumos
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių