Edita Mildažytė Vilnių atranda ir kapinėse

Televizijos laidų vedėja Edita Mildažytė savo širdžiai mieliausias sostinės vietas atrado paprasčiausiomis aplikybėmis – tiesiog vaikštinėdama pėsčiomis.

Simpatiškiausios gatvės

„Priešais Aušros vartus yra tokia Lapų gatvė – be galo žavinga, tik, deja, ją šiek tiek sudarkė aplinkkelis. Be to, mano akiai gražus kvartalėlis nuo Raugyklos gatvės socialinės rūpybos centro Kauno gatvėje – antroji sinagogos pusė. Dar mažai mūsų Naujamiestis lankytas, mažai tirtas“, – kalbėjo žinoma moteris.

Sentimentus ji jaučia ir Markučiams su visomis Belvederio, Ramunių ir Žibuoklių gatvėmis. „Dauguma žino Markučių dvarą ir pagrindinę gatvę. O aš ten esu gyvenusi, todėl tos vietos man gerai pažįstamos“, – greitakalbe bėrė E.Mildažytė.

Ekskursija po kapines

Vilnių norinčius pažinti miestelėnus ji ragina apsilankyti XIX a. pradžioje pradėtose kurti stačiatikių kapinėse Liepkalnio gatvėje. Dar jos vadinamos Šv. Eufrosinijos vardu, mat 1838 m. daugiausia pirklio Tichono Zaicevo lėšomis pagal Nikolajaus Čiagino projektą ten buvo pastatyta Palaimintosios Eufrosinijos cerkvė.

„Vien palaidojimai ten ypatingi, nekalbant apie tai, kad kapinėse galima pamatyti generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo nurodymu pastatytą mauzoliejų rusų kariams, žuvusiems malšinant 1863 m. lenkų ir lietuvių sukilimą. Čia palaidoti ir žymūs rusų inteligentijos veikėjai“, – pasakojo E.Mildažytė.

Ji įsitikinusi, kad kiekvienas ne tik vilnietis, bet ir kitų šalies miestų gyventojas apie sostinę turėtų žinoti daug. Tai esą kiekvieno žingeidaus žmogaus pareiga. „Negi manai, kad gyveni krautuvių ir restoranų mieste?“ - retoriškai klausė E.Mildažytė.

Baisisi stikliniu banginiu

Vienas mėgstamiausių jos maršrutų automobiliu – palei upę. „Pagaliau atrandame Nerį ir abu jos krantus. Kadaise dominavo dešinys krantas, tas, kuriame veikė kino teatras „Planeta“. Dabar klesti ir kairysis: jį labai papuošė Sugiharos skveras su žydinčiomis sakūromis, banko pastatas užbaigė dangoraižių ansamblį. Tik būtų labai gerai, kad nenublanktų Šv. Rapolo bažnyčia su visu vienuolynu“, – nerimo gaida prabilo E.Mildažytė.

Ji prisipažino iki šiol jaučianti širdgėlą dėl „siaubingo banginio“, pasiglemžusio Raduškevičių pilaitės, kurioje dabar įsikūrusi Lietuvos architektų sąjunga, grožį.

„Girdi, pilaitė neturėjo jokios vertės, nors pasakojama, kad senieji vilniečiai verkė, kai platinant Kalvarijų gatvę tuos neogotikinius rūmus griovė (1962-63 m. nugriautas vakarinis korpusas ir šiaurinio korpuso vakarinė dalis – red. past.). Nesuprantu, kodėl randasi galvojančių, kad, jei su statiniu užaugo dvi-trys kartos, jis dar bevertis. Man net profsąjungų rūmai ant Tauro kalno turi vertę. Jie ten labai harmoningai atrodo ir nėra reikalo jų apstatyti tais stikliniais niekalais. Aš negalvoju, kad miestas priklauso į valdžią išrinktiems politikams. Jis priklauso žmonėms. Todėl, kuo daugiau bus protingų miestelėnų, tuo mažiau miestą ardys“, – įsitikinusi E.Mildažytė.

Parduotuvių langų platinimas senamiestyje esą rodo pasigailėtiną verslininkų neišprusimą.

„Jei nesuprati, kad pagrindinėje senamiesčio gatvėje nedera išsikirsti vitrininių langų, tavo vieta Viršuliškėse arba Pašilaičiuose. Jei turi patalpas senamiestyje, turi ir pareigų“, – įsikarščiavo E.Mildažytė.

Pakarti ant ąžuolo

E.Mildažytė neabejoja, kad Vilnius – stebuklingas miestas. Išmelsti Dievo malonę čia gali kiekvienas tikintysis. Turintiems daug norų žinoma vilnietė netgi rekomenduoja ekskursiją po šventoves.

Pradėti kviečiama nuo Aušros vartų, o kelionę tęsti prie šalia esančio Šventosios dvasios vienuolyno. E.Mildažytė priminė istoriją apie tris ten nukankintus šventuosius.

Istorikai laikosi nuomonės, kad Antonijus, Eustachijus ir Jonas 1346 ar 1347 m. valdant Algirdui buvo nužudyti dėl politinių motyvų. Stačiatikių tradicija skelbia, kad jų būta lietuvių, didžiojo kunigaikščio dvariškių, slapta priėmusių stačiatikybę ir sekusių Rytų krikščionių papročiais. Už tai pagonys, neva pastebėję juos pasninkaujant, auginant ilgus plaukus ir barzdas, nukankino ir pakorė ant ąžuolo, augusio dabartinės Švč. Tejybės cerkvės vietoje.

„Tomis gatvėmis tekėjo nukankintųjų kraujas, ten dabar pildosi tikinčiųjų norai“, – garantavo E.Mildažytė.

„Skaitai ir ašaros srūva“

Tiems, kuriems dar maža, siūloma užsukti į Šv. Kazimiero bažnyčią prie Rotušės aikštės. „Pirmas bažnyčios akmuo buvo padėtas tada, kai karalaitį Kaziemierą šventino į šventuosius“, – puikias miesto istorijos žinias demonstravo E.Mildažytė.

„Jei dar maža, leiskis į Dominikonų gatvę ir užeik į Dievo gailestingumo šventovę pasižiūrėti į  pagal sesers Faustinos regėjimus nutapytą Jėzaus paveikslą. Jei to vis dar negana, keliauk į Katedrą, kur palaidotas šventasis Kazimieras, pasimelsk jo vardo koplyčioje. Na, o jei dar neužtenka, nusileisk ir į Katedros požemius, kur rasi mūsų sentikių aukojimo akmenis“, – kvietė E.Mildažytė.

Legendų ir istorinių detalių apie Vilnių ji ieško knygose. „Literatūros kalnai, tik reikia subinę pajudinti ir matyti ne tik internetą. Visos legendos Antano Rimvydo Čaplinsko knygose – žmogus joms gyvenimą pašventęs. O kur dar Vlado Drėmos „Dingęs Vilnius“. Apie Tomo Sakalausko esė apie Vilnių žodžių trūksta – skaitai ir ašaros srūva“, – intrigavo E.Mildažytė.


Šiame straipsnyje: MildažytėVilniusKapinės

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių