Dviračiu po Kauną: grumtynės su pėsčiaisiais ir gera nuotaika

Atšilus orams, į gatves pabiro dviratininkai: maži, dideli, profesionalai ir mėgėjai. Su jais – ir aš. Pradedančioji. Po kelių dienų, praleistų prie dviračio vairo, nusprendžiau: važinėti Kaune man patinka.

Patikra prieš startą

Ant pečių kuprinė su būtiniausiais daiktais: sumuštinių dėžute, atsargine kojinių ir marškinėlių pora, mini pompa. Prie dviračio rėmų pritvirtintas spidometras ir gertuvė. Dar kartą patikrinu, ar balnelis ne per aukštai. Viskas gerai – žygiui po Kauną ir jo apylinkes dviratis parengtas.

Tiesa, išvydę mane dviratininkai entuziastai pagrūmotų. Minti pedalų be apsaugos priemonių: šalmo ir šviesą atspindinčios liemenės – nevalia. Pastarąją, gerai pasikuitusi automobilio bagažinėje, tikrai rasčiau. Visgi šį kartą į kelionę leidausi be jos. Maršrutas: Kalniečių parkas–Lampėdžiai–Kalniečių parkas.

Tvenkinys, ant medinių suoliukų saulės spindulius gaudantys jaunuolių būreliai, su mažyliais žaidžiančios mamos – riedėti parko takeliais ir stebėti aplink verdantį gyvenimą – vienas malonumas. Kairėje lieka "Statoil" degalinė ir prie greitojo maitinimo restorano "McDonald's" nusidriekusi išalkusių kauniečių eilė.

Sankryža, mašinų srautas ir pirmasis iššūkis – status perėjos bortelis. Likus ant dviračio kilstelėti sėdynę nuo balnelio, kad smūgis būtų švelnesnis, ar zebro dryžiais kulniuoti pėsčiomis? Pasirinkau pirmąjį variantą. Eismą reguliuoja šviesoforas, tad netikėtų susidūrimų su manevruojančiais automobilių vairuotojais pavyko išvengti.

Žymėtų juostų nematyti

Tvarkingas, platus kelias, palinkę šimtamečiai medžiai – praėjus dešimčiai minučių po starto, mane jau sveikino Ąžuolyno parkas. Net ir pasukus Dainų slėnio link, žolėmis apaugę takeliai visai nepavojingi.

To nepasakysi apie Vytauto atrakcionų parko erdvėse prasidedantį dviratininkų taką, vedantį į Laisvės alėją. Pastarasis – itin status. Tačiau tai menkniekis. Prityręs dviratininkas jį įveiks be didesnių pastangų. Bėda, kad ant tako apstu nulūžusių šakų, akmenų ir kitokio  gėrio. Vienas neatsargus manevras, ir gali visu ūgiu išsitiesti ant žemės. Nerizikavau. Dviračių taką įveikiau pėsčiomis.

Laisvės alėja. Čia teko grumtis su pėsčiaisiais dėl teisės riedėti dviračių taku. "Ką negali apvažiuoti?" – išgirdęs prašymą pasitraukti į šalį, atšovė vyras su mažu vaiku. Apvažiavau. Ne vieną, o kelis nesusipratėlius. Didžiausioje pėsčiųjų gatvėje susidūriau su dar viena problema – dviračių statymo vietų stygiumi. Stabtelėjusi prie vienos avalynės parduotuvės, rėmus dviračiui prirakinti radau tik už kelių dešimčių metrų – šalia Kauno turizmo informacijos centro. Panašias vietas nuo Įgulos bažnyčios iki Centrinio pašto galima suskaičiuoti ant  rankų pirštų.

Vėjui kedenant plaukus pasiekiau Senamiestį. Dviračių tako čia nematyti. Mėlynas ženklas su baltu dviračio piešinėliu liudija, kad jis yra, tačiau žymėjimo juostas pastebėti labai sunku, tiksliau, beveik neįmanoma. Beje, Senamiesčio vaizdas važiavimo sąlygų neatperka. Akmenimis grįstas grindinys visiškai nepritaikytas važiuoti dviračiu.

Vilijampolė – rojus

Rotušės aikštė, Daugirdo amfiteatras, Santakos parkas ir Vilijampolės tiltas. Įveikus jį, dviratininkus sveikina Vilijampolės dviračių takas. Vienas geriausių, kokiais teko važinėti mieste. Tako ilgis – beveik 4,5  km, plotis – 2,5 m. Dalis dviračių trasos, įrengta šalia pėsčiųjų takų ir Nemuno pakrantės, tad važiuojantiesiems yra kur paganyti akis.

Žinoma, norint visada galima rasti prie ko prikibti. Pusiaukelėje – pavojingas posūkis. "Važinėjame čia gana dažnai ir tik retsykiais pavyksta išvengti susidūrimo su priešais atvažiuojančiais dviratininkais", – kalbėjo porelė studentų, į kuriuos atsitrenkiau ir aš.

Pasibaigus dviračių takui, iki Lampėdžių karjero lieka vos keli kilometrai. Oras šiltas, vanduo karjere, pasak specialistų, vienas švariausių. Drąsiai galite merkti ne tik kojas, bet ir nusiplauti prakaitą. Atgal iki Kalniečių parko grįžus tuo pačiu maršrutu, spidometras rodė 42 km.

Kitas maršrutas

Nauja diena – ir naujas maršrutas. Šį kartą nusprendžiau aplankyti Karių kapines ir Panemunės šilą. Ąžuolynas, Dainų slėnis, tiltas virš geležinkelio bėgių, ir aš jau Šančiuose.

Siauromis gatvelėmis tarp mažučių nuosavų namų pravažiuoja vienas kitas automobilis, tačiau jų vertėtų saugotis. Išvydęs priešais atvažiuojantį dviratininką, retas vairuotojas sulėtina greitį, tad porcija dulkių burnoje – garantuota.

Gerai, kad balos išdžiūvusios, priešingu atveju reikėtų dar ir permirkusius drabužius gręžti. Dedu pliusą – karių kapines pasiekiau. Po trumpos ekskursijos tarp akmeninių kryželių tomis pačiomis siauromis gatvelėmis pajudėjau Panemunės tilto link. Iškart už jo į kairę – A.Smetonos alėja. Pastaroji – lyg dviratininkų rojus, vedantis į Panemunės šilą ir dviratininkų taką.

Čia galima ne tik gėrėtis supančia gamta, bet ir prisižiūrėti įvairiausių dviratininkų madų: spalvotų šalmų, kostiumų ir įvairiausiais aksesuarais puoštų dviračių. Keli ratai po Panemunės paplūdimį, ir pėsčiųjų tiltas. Tinkamai nustačius pavaras, jis gana lengvai įveikiamas. Atspirties taške – Kalniečių parke, spidometras rodė 35 km.

Kokia buvo pažintis su Kleboniškio mišku, skaitykite trečiadienį "Kauno dienos" priede "Ratai".