D.Kedžio istorijos metinės: apie ką kalba L.Stankūnaitės mama?

Prieš metus, spalio 5-ąją Kaune nuaidėję šūviai suskaldė Lietuvą. Per šį laiką vieni spėjo nuteisti esą kaltuosius, kiti vis dar kursto beužgęstantį vilties laužą.

Laukia ir tiki

"Ramybė mūsų šeimos dar neaplankė ir neatrodė, kad artimiausiu metu aplankys. Viskas atrodo taip, tarsi būtų įvykę vakar. Skauda lygiai taip pat, kaip ir pirmą minutę, sužinojus apie brolio mirtį", – rengdamasi teisėjo Jono Furmanavičiaus mirties metinėms kalbėjo jauniausia jo sesuo Regina.

Regina neminėjo detalių, kaip artimieji ketina paminėti brolio mirties metines, tačiau neslėpė, kad iki šiol nekyla rankos ant kapo pastatyti naują paminklą. "Jis buvo kuklus žmogus, nenorėtų postamentų. Ne paminklas svarbiausia. Paminklai jam pastatyti mūsų širdyse", – šeimos poziciją išsakė teisėjo sesuo.

Laukimo ir nežinios metai išvargino J.Furmanavičiaus artimuosius. "Nėra nieko  aiškesnio. Laukėme, kada ras Drąsių Kedį. Po jo mirties mūsų viltis išaiškinti tiesą, sulaukti jo prisipažinimo ir paaiškinimo žlugo. Bet vis tiek tikimės. Laukiame ir tikimės", – tarsi pati save drąsindama kartojo Regina.


"Mes negalime, kaip kai kurios šeimos, turėdami tik prielaidas, rėkti visam pasauliui, kas kaltas, o kas nekaltas. Minia mums nepadės", – pastebėjo pašnekovė.
"Nusivyliau lietuvių mentalitetu išgirdusi, kaip garliaviškiai rėkia Klonio gatvėje. Beveik visi teisti, mosikuoja rankomis, žegnojasi. Mums tai nepriimtina. Demonstracijos, piketai – ne mums", – pridūrė Regina.

J.Furmanavičiaus artimieji neatmeta galimybės, kad taip ir nesužinos atsakymo į svarbiausią klausimą – kodėl spalio 5-ąją nuaidėjo šūviai."Jeigu Jonas ką nors ir nujautė, matyt, norėjo apsaugoti šeimą, nes nieko nepasakojo. Gal kad mūsų neiššaudytų ar neprasitartume? Gal jis žinojo, ko neturėjo žinoti? Mes galime tik spėlioti", – metus slegiančia nežinia dalijosi teisėjo sesuo.

"Buvo D.Kedžio grasinimų, šantažo, bet nežiūrėjome į tai rimtai. Pamanėme, kad čia šiaip vyrukas sugalvojęs bet ką kalba", – prisiminė Regina.

Regina – jauniausia iš žuvusio teisėjo J.Furmanavičiaus seserų. Jonas – jaunėlis. "Buvom labai artimi. Man buvo septyneri, jam – metukai, ir atsimenu, kaip nešiodavau jį – tokiomis didelėmis gražiomis akimis, ilgomis blakstienomis. Mes jį be galo mylėjome", – Reginos balsą sušildė vaikystės prisiminimai.

"Mes esam santūrūs, mes išgyvensim. Teisėsauga išspręs. Tik va mama sako: aš tai numirsiu, o kaip jūs gyvensit", – moteris susigraudino.

Draugams gyvas

Su J.Furmanavičiaus draugu Daliumi susitikome antrą kartą. Pirmas susitikimas įvyko  praėjus savaitei po teisėjo mirties. Tada Dalius kartojo: "Jonas – mano dukrelės krikšto tėvas. Norėčiau, kad dukra būtų į jį panaši."

Dalius, kaip ir teisėjo sesuo, atkreipė dėmesį, kad per metus nežinomųjų šioje istorijoje nesumažėjo. Teisėsauga įvardijo žudiką, tačiau į pagrindinius klausimus liko neatsakyta. "Per metus nieko nepaaiškėjo ir D.Kedys numirė, o su juo ir visi galai dingo. Kieno dabar paklausti, kodėl nušovė?" – nusivylimo neslėpė teisėjo draugas.

"Jonas niekada nekalbėjo su mumis apie tuos dalykus, apie darbą. Tai buvo šventas dalykas. Nei apie Daktaro bylą, nei apie kitas. Draugai apie jo nagrinėjamas bylas sužinodavo iš žiniasklaidos", – prisiminė Dalius.


"Nelaimės nuojauta po D.Kedžio grasinimų lyg ir buvo, bet visada tik pasijuokdavome. Atrodė nerealu. Vienintelė Jono frazė – "perėjau kelią kolegei". Aš ir prokurorams tai pasakiau", – nužudyto draugo replikas citavo Dalius.

Jaučiasi netekusi visko

"Per metus tarsi netekau dviejų dukrų ir dviejų anūkių", – emocijų neslėpė Laimutės Stankūnaitės mama Tatjana. Vyresnę anūkę, norėdamas apsaugoti nuo sukrečiančių įvykių, tėvas išsivežė į užsienį. "Kiek žinau, anūkė gyvena su kita močiute", – palingavo galvą Tatjana.


Po pernai spalio 5-osios žudynių dukrą Violetą Naruševičienę palaidojusi moteris sako, kad dabar visos mintys sukasi apie Laimutę. "Mačiau ir mažesnę anūkę. Kai policijoje mažylę vedė susitikti su mama, stovėjau koridoriuje. Pamojavau. Ji irgi kėlė rankytę, bet tarsi išsigando ir nuleido", – pasiguodė "atstumtąja močiute" tapusi moteris.

Tatjana pasakojo, kad su dukra gali matytis kada tik nori. Tam nėra ypatingų apribojimų. Apie savo pageidavimą ji praneša iš anksto. "Bet pasakyti, kur gyvena Laimutė, negalėčiau ne tik todėl, kad negalima, bet aš iš tikrųjų nežinau", – atvirai šyptelėjo šviesiaplaukė moteris.

"Man skaudu, kad, remdamiesi tėvo nežinia kaip padarytais vaizdo įrašais, pareigūnai neleidžia mano dukrai ir anūkei gyventi kartu. Tegul tiria bylą, išaiškina tiesą, bet Laima turėtu būti su savo vaiku", – kategoriškai dėstė Tatjana.

L.Stankūnaitės mama pasakojo, kad mintis susidėliojo taip: dukrą Violetą nužudė D.Kedys, o atsakymus į klausimą kodėl tikisi rasti narpliojant Laimutės istorijos mįslę.

"Tikiu, kad Laimutė išsikapstys. Gyvenimas ją skausmingai pamokė. Po šios nelaimės ji tapo tvirtesnė. Ji nebe tokia, kokia buvo prieš penkerius metus. Venckai nežino, bet ji nebe tokia kvailutė", – motinos akyse aiškiai matėsi tikėjimas.

"Nuo pat pirmos dieno kartojau: Laimute, nepasiduok. Būk pasitempusi. Tave provokuos, darys viską, kad tave morališkai sužlugdytų. Turi apginti nužudytą seserį Violetą. Kartojau ir kartoju: dabar tai – tavo kova ir tu būtinai turi laimėti", –  optimizmas nustelbė motinos skausmą.


Šiame straipsnyje: KedysDrąsius Kedys

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių