D. Bielskytė apie Fiksą, Buciuką, Nevidoną ir Ekstrą

Keturkojai gauruotieji ir beplaukiai, ilgauodegiai ir beuodegiai, sparnuočiai ar šaltakraujai – be visų šių skirtingų, tačiau labai mielų padarėlių mūsų gyvenimas būtų gerokai pilkesnis ir nuobodesnis. Tuo įsitikinusi onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ vadovė Dalia Bielskytė. Moters namuose prieglobstį rado du šunys: foksterjeras ir kinų kuoduotasis, du Kanados sfinksai ir dvi banguotosios papūgėlės. Anot moters, begalinės palaimos teikia ne tik meilė gyvūnams, bet ir pojūtis, kad jų meilė yra be išlygų.

"Foksterjeras Fiksas, kinų kuoduotasis Bucefalas, Kanados sfinksai Nevidonas ir Ekstra bei dvi banguotosios papūgėlės namuose atsirado ne iš karto, susirinko per daugelį metų ir jau liks čia tol, kol, kaip sakoma, mirtis mus išskirs.

Sfinksus ir kiną aš tiesiog pasirinkau – man jie neišpasakytai gražūs, patinka jų būdas, mes gerai sutariame, o Fiksas – emigracijos auka. Mažą šuniuką dovanų gavo mano bičiulė, kuri visai nenorėjo ir negalėjo auginti šuns, o paskui turėjo skubiai išvažiuoti į Airiją. Taip vos mėnesio šunelis atsirado mano namuose, kur jau gyveno dvi katės ir erdelterjerė Maja. Maniau, rasiu jam gerus šeimininkus, nes pati nebegaliu laikyti daugiau gyvūnų: dažnai taip darau – priglaudžiu trumpam, kol randu jiems namus. Bet su Fiksu viskas išėjo kitaip. Mažas judrus medžioklis išpuolė į gatvę, tiesiai po automobilio ratais. Klinika, rentgenas, gipsas, slauga ir... meilė visam gyvenimui. Kai atsirado žmonės, kurie norėtų jį priglausti, atiduoti jau nebegalėjau – per stipriai mylėjome vienas kitą

Žinoma, gyvūnai, kaip ir žmonės, labai skirtingi ir saviti. Pavyzdžiui, septynerių Fiksas tikrai mano, kad yra žmogus. Jaučiasi atsakingas už mane, namiškius, saugo ir globoja, kartais net sudraudžia, jei, jo manymu, elgiamės netinkamai. Jis mėgsta sėdėti kaip lygus tarp lygių prie stalo, yra per daug išdidus, kad prašytų maisto – nutaiso labai orų snukutį ir ilgai apžiūrinėja net gardžiausią kąsnelį, lyg svarstydamas, ar verta terliotis. Viską gerai apgalvoja ir neskuba priimti sprendimų. Ir dar – mėgsta “pasikalbėti” su mano tėčiu profesoriumi Petru Bielskiu. Dėl šių originalių savybių “skyrėme” jam profesoriaus vardą. Tiesa, jeigu lauke jis pamato kaimynų katiną, jo profesoriškas orumas akimirksniu išgaruoja ir šuo nuspriegia oru kaip strėlė.

Penkiametis kinų kuoduotasis Bucefalas, kasdienybėje šaukiamas plebėjiškai Buciuku, yra paprastas – skardžiai loja, kai kas nors ateina, dievina visokias švelnybes, šnekinamas šypsosi, drovėdamasis užsidengia letenėlėmis akis, moka sakyti “mama”, švariausiu tenoru kaukia, kai išeidama rakinu duris, turi savo pūkuotą pleduką, be kurio negali gyventi net vasarą, yra kaip reta įkyrus ir neįtikimai mielas – kaip išlepintas trimetis vaikiūkštis, kuriam kartais norėtųsi šleptelėti per sėdimąją, bet dažniau norisi jį užmyluoti negyvai.

Papūgos Periklis ir Chala gyvena savo atskirą papūgišką gyvenimą, didžiuliame savadarbiame narve, o katės... Katės – atskira tema. Tai meilė iš pirmo žvilgsnio, tai paslaptis, tai amžinas spektaklis, tai vaistai nuo visų ligų ir... nepagydoma liga – priklausomybė.

Įvairių kačių yra buvę mano gyvenime, bet sfinksai... Jiems nėra lygių. Sakoma, kad tai – katė, šuo, beždžionė kartu. Ir tai – tiesa. Protingi, grakštūs, gražūs, prieraišūs, švelnūs ir padykę – už sfinksą geriau gali būti tik du sfinksai, faktas. Yra toks kalambūras: “Ar tu laimingas? Ne?! Įsigyk katę!” Aš pridurčiau – įsigyk sfinksą. Šie nežemiški gyvūnai sugeba suteikti tokį dvasinį komfortą vien savo buvimu šalia, kad sunku tai apsakyti žodžiais. Bet visi, kurie apsilanko mano namuose gali patirti šį malonumą patys – sfinksas mielai draugauja su svečiais, nors šunišką ištikimybę ir meilę išsaugo savo numylėtam šeimininkui.

Man visi gyvūnai mieli ir jokia jų veislė nekelia prieštaringų emocijų. Žinoma, yra tie, kurie ateina į žmogaus gyvenimą atsitiktinai, ir yra tie, kuriuos renkiesi. Sfinksus pasirinkau, nes jie man, pirmiausia, nuostabiai gražūs. Didžiulės akys, ausys, tobula galvos forma, linijų grakštumas, švelni ir šilta oda, kurią taip malonu liesti. Ir, žinoma, jų būdas. Katės dažnai demonstruoja nepriklausomybę ir leidžia tik grožėtis jomis iš tolo. Sfinksas mėgsta meilę ir švelnumą. Jis visada į glamonę atsakys glamone, jis niekada nepavargsta glaustytis ir murkti, jis, lyg aviganis, vaikšto šalia šeimininko, jis daro didžiausias nesąmones rimtu veidu ir tai visada prajuokina. Sfinksas namie – gerų emocijų bomba.

Nugyvenusi pusę gyvenimo, radau veislę, kuri yra mano, man skirta. Aš manau, kad ir aš sfinksams – tinkama šeimininkė, nes mūsų būdas panašus: cholerišką aktyvumą čia pat gali pakeisti lėčiausias tingulys, prisidūkę ligi valiai, skaniai pavalgome ir murkiame sau tingiai suvirtę prieš televizorių.

Jokiu būdu nesakau, kad kitos katės, veislinės ar kieminukės, yra prastesnės. Kiekvienas turi rasti savąją.

Visi žvėreliai labai skirtingi, bet jie gerai žino šeimos hierarchiją ir jos laikosi. Kiekvienas turi savo vietą, savo laiką, savo maistą. Jie susikalba ne tik su manimi, bet ir tarpusavyje. Didžiausias viršininkas esu aš, vyriausias šuo Fiksas – mano vietininkas. Jeigu jis suurzgia ar kaukštelėja dantimis, žaidimai labai greitai liaujasi ir visi akimirksniu užima savo ramybės pozicijas. Fiksas ir kates, jei jos išsprūsta į lauką, sugano, ir perdėm choleriškam Bucefalui nurodo jo vietą. Šiaip kariškos tvarkos namuose nėra – mes gyvename šeimyniškai, gerbdami ir mylėdami vieni kitus, dalydamiesi, komandos skamba retai, dažniau “pasišnekam”. Ir susišnekam.

Eibės – gyvūnus auginančio žmogaus kasdienybė. Man pritars visi, kurių namuose laksto keturkojai draugeliai. Tiesa, kai jie išauga iš kūdikiško amžiaus, nebereikia skųstis sugraužtais batais, knygomis, svarbiais dokumentais, tačiau vienų prie vaišių stalo mažųjų brolių nepalieku – ilgai ruoštos vaišės akimirksniu dings besočiuose pilveliuose ir tik iš nekaltose akyse šokinėjančių velniukų galėsiu nuspėti, kad kažkam čia ką tik buvo labai skanu.

Palikti išmėtytų daiktų, ypač smulkių, namuose nerekomenduojama: visada atsiras kas su jais neatsargiai pažais, o greičiausia – ir nužais kur nors taip, kad gyvenime neberasi. Neverta ir lovų palikti neklotų, jei mėgsti būti vienintelis savo pagalvės šeimininkas – komfortą mėgsta visi plaukuoti ir neplaukuoti keturkojai, tad progos palepinti savo uodeguotas sėdynes ten, kur jūs glaudžiate veidą, nepraleis nė vienas.

Ar nekyla keblumų, kai tenka kur nors išvykti? Laimė, turiu mylinčią šeimą, artimuosius, kurie visada mielai man šiuo klausimu padeda. Žinoma, išvykti, susimetus vien savo daiktus ir nesukant galvos, ar gali pasiimti uodeguotąją svitą su visais jų dubenėliais, paklotėliais, maisteliais arba kam ją palikti, yra daug paprasčiau. Vis dėlto man baisu vien nuo minties, kad taip paprastai išvykus ir sugrįžti reikėtų į šaltus, tuščius namus, kur niekas nelaukia, neužlipa tau ant galvos, nekramsnoja pirštų, neloja, nesivizgina ir neapverčia visko aukštyn kojom iš laimės, kad tu, vienintelis, sugrįžai....

Kažkada grįžau iš kelionės, o šeimyna su visu gyvūnijos pasauliu – kažkur išvykusi. Atsisėdau tuščioje virtuvėje ir apsiverkiau – pasijutau lyg siaubo filmo herojė, atsibudusi po atominio karo pasaulyje, kuriame liko absoliučiai viena...

Stereotipas, kad šunys su katėmis – nesutaikomi priešai? Jį paneigia viso mano gyvenimo patirtis. Visada namuose gyveno ir šuo, ir katė. Esu mačiusi tiesiog amžiną katės ir kalės draugystę: jos kartu miegojo, padėjo viena kitai vesti ir auginti vaikus, dalijosi maistu, o kalei žuvus, katė jau niekada nebebuvo linksma – gedėjo visą savo likusį amžių.

Man atrodo, kad meilė gyvūnams yra svarbus būdo bruožas, daug pasakantis apie asmenybę. Esu už tai, kad kiekvienas vaikas turėtų savo augintinį, kad augtų mylėdamas ir globodamas mažesnį, silpnesnį, atsakingas už kažką, kas žmonių pasaulyje gali mažiau nei kūdikis.

Beje, turiu pasakyti, kad gyvūnas žmogų augina ne tik moraliai. Daug metų bendrauju su sunkiai sergančiais žmonėmis, pati susidūriau su rimtomis sveikatos problemomis ir labai atsakingai pareiškiu – sergantis žmogus, turintis augintinį, sveiksta greičiau, jaučiasi geriau.

Į gyvūno laikymą žiūriu atsakingai – jis turi gauti tiek, meilės, kiek trokšta jo maža širdutė. Vadinasi, kol mylėsiu, kol turėsiu vietos širdyje, tol, visai gali būti, mano pulkas didės.

Ir, žinoma, labai tikiuosi Kanados sfinksų pagausėjimo. Didinti šių nuostabių kačių gentį – tiesiog misija, linkint gero pasauliui ir žmonėms."


Šiame straipsnyje: Dalia Bielskytėšuokatė

NAUJAUSI KOMENTARAI

KLP

KLP portretas
Geros sirdies mergina ir labai grazi!

ghjk

ghjk portretas
uchhhh papai......

Šaunuolė

Šaunuolė portretas
Ši žavi moteris taip gražiai ir teisingai pasakoja apie gyvūnus, kad norisi palinkėti jai kuo didžiausios sėkmės tolesniame jos gyvenime.
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Premjeras: Palangos policijos pastato sklypo pardavimą turi įvertinti prokurorai
    Premjeras: Palangos policijos pastato sklypo pardavimą turi įvertinti prokurorai

    Premjeras Saulius Skvernelis prašo finansų ministro Viliaus Šapokos kreiptis į prokurorus, kad šie įvertintų bei panaikintų buvusio policijos komisariato bei žemės sklypo Palangoje pardavimo sandorį. ...

  • Spūstims mieste artinasi galas?
    Spūstims mieste artinasi galas?

    Ambicingas planas Minijos gatvėje įdiegti išmaniąją transporto srautus atpažįstančią įrangą, panašu, taps realybe. Darbus, kurie sutrumpintų laukimą prie šviesoforų, planuojama pradėti dar šiemet ir užbaigti iki kit...

    2
  • Aikštelėse pavojų kelia „drageriai“
    Aikštelėse pavojų kelia „drageriai“

    Gausiai iškritus sniegui ir pašalus, ekstremalių pojūčių ištroškę vairuotojai ieško vietų, kur galėtų "padraskyti" savo automobilius – "piešti" vadinamąsias saules, atlikti staigius m...

    13
  • „Kur pinigai, ten ir pavojai“
    „Kur pinigai, ten ir pavojai“

    Michailo Denisenkos pilna visur – jis kuria tekstus, koncertuoja, užsiima ekologine veikla, be viso to, dar budina uostamiesčio jaunimą iš letargo miego. Tačiau ne ką mažiau žavi ir kita jo pusė – įgimtas patriotizmas ir meilė savo...

    6
  • Skubėkime pasidžiaugti žiema
    Skubėkime pasidžiaugti žiema

    Šį savaitgalį patartina išsiruošti į gamtą ir pasimėgauti žiemos malonumais, mat nuo kitos savaitės vidurio į pajūrį sugrįš lietūs ir žvarba. Gali būti, kad tai bus paskutinė proga šį mėnesį pasigrožėti &s...

    1
  • Tarpukario Lietuvoje girtuoklius gydė maldos
    Tarpukario Lietuvoje girtuoklius gydė maldos

    Sveikatos ministro Aurelijaus Verygos radikalizmas alkoholio vartojimo ir jo reklamos klausimais šiandien veikiausiai nustebintų net patį Motiejų Valančių, kuris savo laikais girtuoklius skatino "gydyti" blaivybės apžadais, bet nereikal...

    10
  • Linksmų perėjų idėjos nepametė
    Linksmų perėjų idėjos nepametė

    Sumanymas pagražinti pėsčiųjų perėjas piešiniais taip ir liko klaidžioti savivaldybės koridoriuose. Tikimasi, kad nuspalvinti gatves pavyks šiemet, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. ...

    4
  • Griaus sandėlius piliavietėje
    Griaus sandėlius piliavietėje

    Į Kruizinių laivų terminalą vedančios Priešpilio gatvės rekonstrukcija startuos jau šį pavasarį. Atnaujinant gatvę reikės pašalinti keturis sandėlius. Leidimo šiems darbams bus prašoma miesto tarybos. ...

    8
  • Įspėjama apie pavojus ant ledo
    Įspėjama apie pavojus ant ledo

    Pro miesto centrą tekančios Dangės ledas vilioja vaikus. Prižiūrėtojai prie upės pakabino ženklus, įspėjančius, kad lipti ant ledo yra nesaugu. Viliamasi, kad tai padės atkreipti dėmesį į tykančius pavojus. ...

  • Gyventojus įsiutino paštininkai – tris savaites negavo laiškų
    Gyventojus įsiutino paštininkai – tris savaites negavo laiškų

    Priekulės gyventojai kone tris savaites sėdėjo be laikraščių, korespondencijos ir net apmokėjimui siunčiamų sąskaitų. Kantrybė miestelio žmonėms trūko tuomet, kai vietiniame pašte už pastabą dėl betvarkės, pašto darbuotoj...

    21
Daugiau straipsnių