Choreografė M.S.Šimulynaitė nori įnešti naujų gūsių į baleto pasaulį

Prieš metus tarsi iš niekur atsiradusi Baltijos baleto grupė (BBG) atnešė vilties – pagaliau baleto „rinkimuose“ galime rinktis iš daugiau nei vieno kandidato. Choreografės Marijos Simonos Šimulynaitės suburta trupė nori, kad Lietuvoje puantai šoktų ir modernų, neoklasikinį baletą. Su ja kalbamės apie sunkią pradžią, žiūrovų pripažinimą ir kitus ne mažiau svarbius dalykus.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) – bene vienintelis išėjimas iš labirinto M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių baigusiems artistams. Tačiau ne visi pasirenka LNOBT kaip savo kelio tąsą. Pati Marija Simona po baleto mokyklos norėjo rinktis Karo akademiją. Vis dėlto tiksliųjų mokslų žinių pristigusi, nukreipė energiją ir kovinį nusiteikimą į dramos režisūros studijas pas Rimą Tuminą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Tačiau prievolės atsivalgiusi baleto laikais, studentės kelią jau dėliojosi lanksčiau. Gavusi pasiūlymą šokti „Vanemuine“ teatre Estijoje, pasitarė su režisūros dėstytoju ir išvyko pastudijuoti ten.

Štai ten nuo lazdos ir veidrodžio paleista balerina godžiai rijo pasaulį gastrolėse po įvairius teatrus, kur gimė mintis, kad Lietuva neturi modernaus baleto trupės. Jai pritarė ir pasaulio kampuose išsimėtę buvę bendramoksliai, nežinantys, pas ką savoje šalyje galėtų šokti.

– Savo prisistatymo spektakliu „Kitas pasaulis“ pagal „Depeche Mode“ muziką sakotės keitę įprastą baleto įvaizdį. Kieno atžvilgiu jūsų baletas kitoks?

– Anokia čia naujovė, Béjart’as (Maurine’as Béjart’as) jau aštuntajame dešimtmetyje pagal „Queen“ šokius statė. Čia tik Baltijos šalių auditorijai yra šviežias dalykas. Gyvenau Estijoje, Lietuvoje, todėl žinau, kad tai – neišnaudota tema. Be to, mums artima. Šokio paletė labai plati: gali rasti įvairių atspalvių – ar tai tie patys „Queen“, ar rokas, ar „Apocalyptica“. Mes imam muziką, kuri mums patinka. Jei žmonėms gera šokti pagal TOKIĄ muziką, kodėl būtinai reikia imti Čaikovskį? Nieko bloga apie klasikos kompozitorius nesakau, bet norisi daryti, kas artima tau ir auditorijai. Tai skatina nebijoti rizikuoti.

– Koks jūsų žanras?

– Šou baletas, šiuolaikinis baletas. Mano guru yra „Atterballetto“ – labai stipri Italijos grupė, dar – „Cullberg“ iš Švedijos. Tai mano rodikliai, į kuriuos žiūriu, nes iš jų reikia mokytis. Keliaujant palengva augo mintis, kad tokio žanro pas mus nėra, dar bendraminčiai pradėjo burtis, kurie nenori į tą varganą operhauzą: verkia, ašaros rieda – ką darom? Keliavau po Estiją, Švediją, Suomiją, tada grįžau. Čia pradėjau statyti operą, kitus muzikinius veikalus, gavau pasiūlymą Klaipėdos muzikiniame teatre statyti „Spragtuką“ ir būtent tada prasidėjo mano šokio „tirada“.

– Lietuvoje turime kokius tris šokio kritikus, bet ir tie patys susilaiko nuo pagyrų jūsų spektakliams. Bet atsižvelgiant į jūsų žanrą, tai galbūt tik – geras ženklas?

– Kas yra kritikas? Tai vieno žmogaus nuomonė iš tūkstančio, kurie matė spektaklį. Taigi, dėl jos vienos rautis plaukus neprotinga. Man buvo didelis įvykis, kai viena pažįstama atsitempė savo keturiolikinę dukrą, tokią „nekenčiu baleto“, ir ji po „Arachnės“ vos neapsiverkė, o vėliau pasakė „Mamyte, aš noriu šokti“. Spektaklio „Kitas pasaulis“ repeticijas žiūrėjo kažkurios budėtojos anūkas. Tyliai kampe sėdėjo, tad aš nė nesigilinau, kas ten sėdi. O šiais metais atėjau į baleto sales repetuoti ir jis man sako: „Aš pradėjau šokti jūsų dėka, pamačiau, kad baletas nėra vien aptemptos kelnės.“ Šie dalykai skatina eiti į priekį. Kai pažadini žmogelio, kuris nekentė baleto, nuoširdumą ir norą būti kartu su ta meno sritimi.

– LMTA mokeisi dramos režisūros specifikos. Kokia šokio teatro specifika?

– Režisūra panašiai naudojama tiek operoje, tiek teatro spektakliuose, tiek – kine. Šokio spektaklių režisūra nuo kitų galbūt šiek tiek skiriasi pačios šokio technikos supratimu. Kadangi esu šokusi 24 metus, režisūra man padeda suformuoti vaizdą, viską sustyguoti, sudėlioti. Pirmas spektaklis, kurį stačiau, buvo dramos spektaklis „Fizikai“ Estijoje. O grįžtant prie šokio spektaklių, tai Lietuvoje jų pasiūla nedidelė. Mano buvę bendrakursiai kovoja kaip žanos d’ark, mosikuoja vėliavomis dėl vienos ar kitos šiltos vietelės, o štai yra niša – laisva, neužimta, imk ir daryk. Jei man pasiūlo dramą daryt – aš irgi imu, man įdomu.

– Šokio spektaklis gal netgi kitais kanalais veikia žiūrovą?

– Šokis yra kūno kalba. Iškalbi viską tą patį, tik iškalbi kūnu. Jei pažvelgtume į šiuolaikinius dramos teatro spektaklius (kad ir Romeo Castellucci), tai jie lygiai tiek pat eina kūno kalbos keliu labiau negu pagal tekstą. Nes žmogus daugiau pagauna ne akustiniu aparatu, o regimąja atmintimi. Visi šiuolaikiniai režisieriai siekia daryti daugiau etiudų ir vengti teksto, todėl nesakyčiau, kad tai kas nors labai atskira.

– Paminėjai bendrakursius. Domiesi jų kūryba? Ar justi, kad esate iš tos pačios mokyklos?

– Stodama į akademiją buvau kitokia. Buvau balerina – traumuota, išverstomis pėdutėmis. Žmogui po baleto mokyklos nėra lengva užmušti baimes, atsisakyti visko, kas tave traumavo per devynerius metus. Akademija man padėjo suprasti, kad aš daug galiu. Balerinos yra bukutės – kai prašoki salėje devynias valandas, fiziškai neįmanoma, kad tau į galvą lįstų matematinės lygtys, Shakespeare’o pjesės ar sonetai. Akademija man užpildė spragas, per metus labai daug sužinojau, atradau, perskaičiau, pamačiau, atsivėrė visa drama, kinas. Tiesa, turėjau jungtį su tuo ir anksčiau, nes mano tėvų namuose – ir biblioteka, ir plokštelių fonoteka, ir klasikos kinoteka, taigi aplinką pažinojau, tik fiziškai ne viską „patempiau“. Mokykloje buvau išsišokėlė, o akademijoje pasijutau savose rogėse ir sėkmingai važiavau visus tuos šešerius metus.

– Iš tiesų neseniai viename susitikime su žiūrovais Eglė Špokaitė sakė, kad viena didesnių baleto šokėjų bėdų yra išsilavinimo stoka. Klasikiniame balete mums tikrai bene svarbiausia technika, juk nebandome špagate įžiūrėti perskaitytų knygų. Bet turbūt iš šiuolaikinio baleto šokėjų tenka reikalauti daugiau, juk temų kontekstai platesni nei meilė?

– Šiuolaikiniai šokėjai pradėjo šokti jau baigę mokyklą, tik dabar atsiranda baletas mokykloje po dešimtos klasės (gali pasirinkti baletą arba modernų šokį). Mūsų laikais to nebuvo. Senesnių kartų modernistai žino, kas yra Pina Bauch ar Matthew Bourne’as. Bet jie turi kitą spragą – technikos. Profesionalus šokėjas – tai jo galūnės, kojų ir rankų pirštai. Man ne visur būtini špagatai, žingsniai gali būti ir be jo labai gražūs, bet profesionalą išduoda galūnės. Moderno šokėjai jų neturi, nes išdirbti galūnę reikia mažiausiai devynerių metų. Yra protelis, bet galūnių nėra, arba – atvirkščiai.

– Kokį kursą dėstote LMTA?

– Šiuo metu akademijoje kino aktoriams dėstau kūno kalbą pagal Allano Pease’o metodiką – gestų kalbos aiškinimas, motyvacija, darbas su kamera, tiesioginis savęs analizavimas. Tai naujas modelis, pritaikytas Jono Vaitkaus studentams. Informaciją susiradau pati, o jos svarbą supratau Norvegijoje, savarankiškai nuvažiavusi į meno akademiją, kur stebėjau aktorių darbą su kamera. Tuomet man ir gimė ta idėja – taigi čia kūno kalba ir jie nieko nežino! Tada prisiminiau visas ta tema skaitytas knygas, kelissyk peržiūrėjau dokumentinius filmus, susisteminau metodikas ir pristačiau. Jonas Vaitkus pasakė: „Taip, čia įdomus dalykas, reikia imti.“ Metus dėstysiu, nežinau, ar tęsim, bet kol kas įdomu ir studentams, ir man. Aš kaip koks chemikas, kurį pagaliau įleidžia į laboratoriją ir duoda elementus bandymams daryti.

– BBG spektakliuose beveik lygiomis teisėmis šoka šviesa. Iš kur toks santykis su apšvietimu? O gal tai nė kiek neasmeniška, gal šviesa gimininga šokiui?

– Estijoje yra Viljandžio teatro akademija, kuri vienintelė Baltijos šalyse turi apšvietimo dizaino specialybę. „Vanemuine“ teatras, kuriame dirbau, ir Viljandžio akademija yra 50 kilometrų atstumu, tai aš įsitryniau į apšvietimo dizainerių kursą ir, kai tai netrukdydavo mano darbui teatre, sėdėdavau paskaitose. O kokia ten aparatūra – oho! Ir vėl man nunešė stogą – taigi čia niša! Jau buvau pasiryžusi mesti visą baletą, visą teatrą, ir stoti į magistrantūrą Viljandžio akademijoje. Na, bet supratau, kad nebegaliu daugiau būti Estijoje, kad turiu grįžti namo. Jau taip pradėjo šaknys traukti, kad jeigu būčiau likusi, tai nežinau, kas būtų atsitikę. Bet daug gavau iš apšvietimo dizaino paskaitų, sužinojau, kaip tai reikia daryti. Tiesiog dabar žinau, ko noriu iš apšvietėjų, ir to reikalauju.

– Kažkuri garsi šokėja metė šokius, nes vieną dieną suprato, kad nebegalima tiek daug žiūrėti į veidrodį, pajuto viso to tuštybę. Kur šokėjui rasti atsvarą?

– Aš radau tą atsvarą. Reikia būti imliam. Kas yra baleto mokykla? Tu devynias valandas esi pastatytas prieš veidrodį – čia klasikinis baletas. Modernistai yra sukami nuo veidrodžio, savo šokėjus irgi stengiuosi sukti. Nes veidrodis žmogų bukina, tu nuolat į save žiūri, pradedi galvoti apie išorę, apie antakio plauką ir pamiršti pajungti smegenėles į darbą. Veidrodis įvaro bulimiją, anoreksiją, nes mergaitės išrengtos su triko ir baltom pėdkelnytėm stovi beveik nuogos, tad elementaru – tai visiškai sudrožia psichiką. Žiūri į save, o kas nors iš šono sako: „Tu stora, buka, durna, tu nieko nesugebi.“ Ir kai tai kalama kiekvieną dieną po šešias–aštuonias valandas, tai įsivaizduokite, koks žmogus išeina, baigęs baleto mokyklą. Ir jei neišvažiuoji į užsienį, pasirenki operhauzą, tai tave toliau bukina, menkina, ir asmenybės sudirbamos, nes vėliau žmogus tampa nebe toks imlus ir, jei nepradeda mokytis, sunkiau priima informaciją. Tai štai ką daro veidrodis.

Kas būna, kai nusisuki nuo veidrodžio, galite pažiūrėti vasario 29 d. Ūkio banko teatro arenoje spektaklyje pagal „Depeche Mode“ muziką „Kitas pasaulis“.


Šiame straipsnyje: Baltijos baleto grupė

NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių