Bohemiečiai Kaune: anšlagas „Pergalės“ angare

Pusantro tūkstančio kauniečių sekmadienio vakarą stebėjo elektroninę operą „XYZ“. Kultūrinis projektas į „Pergalės“ angarą atkeliavo pirmą kartą.

Likus pusvalandžiui iki skelbtos koncerto pradžios, prie kelerius metus visiškai tuščio stūksojusio „Pergalės“ angaro Karaliaus Mindaugo prospektu nuvingiavo kelių dešimčių metrų žiūrovų eilė. Ją pamatę, vieni garsiai keikėsi, kiti juokėsi. Dešimt minučių palaukę eilėje, laimingieji pateko į didžiulę angaro salę su išrikiuotomis 1,5 tūkst. kėdžių. Iš pradžių ketinę sutalpinti apie 1,3 tūkst. žiūrovų, renginio organizatoriai, pastebėję didelį kauniečių susidomėjimą bendru bohemiečių ir elektroninės muzikos kūrėjų grupės „Silence“ projektu, nusprendė padidinti sėdimų vietų skaičių. Praėjus dvidešimt minučių nuo skelbtos renginio pradžios, salė buvo užpildyta – nesimatė nei vienos tuščios vietos.

Užgesus šviesoms ir suskambus pirmiesiems elektroninės muzikos akordams, publikoje pusbalsiu svarstyta, ar čia neviršijamas leistinas decibelų kiekis. „Gal kartais turi ausų kištukus?“ – šalia sėdėjusio vyriškio šypsodamasi paklausė vidutinio amžiaus moteris.

Į sceną kilo bohemiečių solistai – Asmik Grigorian, Joana Gedmintaitė, Lauryna Bendžiūnaitė, Jeronimas Milius, Laimonas Pautienius, Rafailas Karpis ir kiti, apsirėdę rūbų dizainerio Juozo Statkevičiaus kurtais kostiumais. Anksčiau bohemiečių statytoms operoms sukurtus kostiumus jis transformavo pridėdamas šiuolaikinių detalių – kai kuriuos atlikėjus tiesiog įvyniodamas į celofaną, kitiems, tarsi didžiulius briedžių ragus ant galvos pritvirtindamas pripūstų vienkartinių pirštinių puokštę. Panašiai pasipuošę prie kompiuterių, iš kurių transliavo šiam projektui savo sukurtą muziką, rikiavosi „Silence“ kompozitoriai Mario Basanov, Few Nolder, Leon Somov ir Vidis. Solistams traukiant atpažįstamas garsiausių operų arijas, jie savo muzika operą perkeldavo į šiandieną – elektroninė muzika nei melodija, nei skambesiu visiškai nepriminė operinės muzikos. Ritminga elektroninė muzika užkrėtė ir dalį jaunimo, kurie į taktą lingavo galvomis. „Eitume pašokti, bet kėdės trukdo“, – kalbėjosi tarpusavyje.

Solistai ne kartą keitė kostiumus ir vėl kopė į sceną. Gausiausi aplodismentai lydėjo Asmik Grigorian atliekamas arijas.

„Garsas prastai sureguliuotas. Buvo momentų, kai muzika skambėjo garsiau nei vokalas, todėl suprasti vokalo partiją buvo sunku, kartais net kildavo abejonių, ar solistas apskritai dainuoja“, –įspūdžiais po pirmosios koncerto dalijosi solidžių vidutinio amžiaus vyrų ir moterų grupelė.

„Kai antroje renginio dalyje atsistojau, supratau, kad iki tol mačiau tik pusę to, kas vyksta scenoje“, – prisipažino salės gale sėdėjusi moteris. Pasak jos, salės grindys – banguotos, o jos eilė buvo atsidūrusi duobėje, todėl priekinės eilės jai beveik visiškai užstojo sceną. „Bilietai – nepigūs,o tuo, kad visi žiūrovai ne tik girdėtų, bet ir matytų tai, kas vyksta scenoje, nebuvo tinkamai pasirūpinta“, – akmenį į renginio organizatorių daržą metė prisistatyti nepanorusi kaunietė.

Dvi valandos garsiausių arijų ir duetų elektroninės muzikos ritmu, ir visi atlikėjai pakilo į sceną paskutiniam kūriniui – „Triumfo maršui“ iš Giuseppe Verdi operos „Aida“. Po jų – aplodismentų banga.

„Renginys pavyko. Erdvės akustiką pagerinę teatrinėmis užuolaidomis, čia galėtume parodyti ir labiau klasikinius pastatymus primenančias bohemiečių operas“, – po renginio užsiminė elektroninės operos „XYZ“ režisierė Dalia Ibelhauptaitė.