Benames moteris varo į gatvę?

Nakvynės namuose Partizanų g. 5 prieglobstį radusios moterys apstulbo sulaukusios direktorės raginimo nuo gegužės 1 dienos išsikraustyti. Esą dėl skolų nakvynės namai uždaromi.

Neturi kur eiti

Kaštoninės spalvos garbanos, odinis švarkelis su rožine pūkine apykakle ir madingi džinsai - šešiasdešimtmetė Gaila Imbrasienė nesudaro vargingai gyvenančios moters įspūdžio. Tačiau ji  ketvirtą mėnesį gyvena Moterų nakvynės namuose Partizanų g. 5.

Optimizmu trykštančios kaunietės veide - nė žymės apie keturiolika operacijų, kurias teko išgyventi, ir antros grupės invalidės pažymėjimą piniginėje.

"Drabužių neperku, iš labdaros prisirenku visai neblogų, - švelniai perbraukusi per odinio švarkelio rankovę tarė moteris. - Man jau nėra ko liūdėti, nes blogiau būti negali."

Jai neramu tik dėl vieno - kur teks padėti visus sukauptus drabužėlius, nes nuo gegužės 1 d. greičiausiai praras ir naująją pastogę. Taip jai ir kitoms, čia prieglobstį radusioms moterims, pasakė įstaigos direktorė. Esą dėl skolų namai uždaromi keturiems mėnesiams, todėl moterys turi išsikraustyti.

Ne kartą patyrusi jausmą, kai nėra kur prisiglausti nakčiai, G.Imbrasienė baiminasi, kad netrukus ir vėl teks patirti baisias kančias.

"Vogti nemoku, todėl teks eiti prie konteinerio, o miegosiu po krūmu arba kur nors miškuose, - apie vasaros planus pasakojo G.Imbrasienė. - Pati tai galiu dar ir taip pagyventi, bet kur visus daiktus padėti, kad neprarasčiau?"

Išeitis - elgetauti?

Iš kitų vienuolikos kaimynių, gyvenančių Moterų nakvynės namuose, besijaučianti drąsiausia G.Imbrasienė mano, kad direktorei visgi jų iškraustyti nepavyks.

"Nueisiu į savivaldybę, visur nuvažiuosiu, ir mes čia liksime. Neturi teisės mūsų iškelti", - lyderės vaidmens ėmėsi G.Imbrasienė. Kitos moterys, pačios nesiryžtančios imtis iniciatyvos, žurnalistams vis kartojo, kad joms pasisekė, jog čia yra Gailutė. Esą pačios, išgirdusios žinią apie nakvynės namų uždarymą, nepagalvojo, kad būtų galima ką nors pakeisti.

"Galvoju, kur reikės eiti, ir džiaugiuosi, kad ne žiemą išvaro", - tykiai pratarė Loreta, kurios vieninteliai artimieji - nakvynės namų gyventojos.

Kitos moterys aiškino, kad valdžia privalo jomis, vargšėmis, pasirūpinti, nes pačios to padaryti negalinčios.

"Neturiu iš ko nuomoti buto. Ką man daryti? Iš ko gyventi? Jeigu valdžia neišlaikys, bus blogai", - kalbėjo Nina.

Gyvena iš pašalpų

Moterų nakvynės namai Partizanų g. nė iš tolo neprimena kitų panašios paskirties įstaigų. Dviviečiai kambarėliai, švari patalynė, neseniai išdažytos sieninės spintos, dailios užuolaidos ir tvarkingos spintelės sukuria pakankamai jaukaus būsto įspūdį.

Kai kuriuose kambariuose yra ir televizorius, už kurį moterims per mėnesį tenka mokėti papildomą dešimties litų mokestį.

Bendroje virtuvėje - tvarkingai sudėti maisto produktai, švarūs indai ir ką tik iškeptų bulvių kvapas.

"Geri namai, man čia labai patinka", - tarsi atsisveikindama tarė Juzefa Vytkevičiūtė, kuri čia glaudžiasi beveik dvejus metus. Juzefa - viena iš nedaugelio čia gyvenančių moterų, kuri turi darbą. Už 500 litų algą moteris kasdien skuba į daržovių bazę, kurioje nuo 5 val. ryto iki vėlyvo vakaro rankioja iš bulvių akutes.

"Miškuose dabar reikės miegoti, jeigu Gailutei nepavyks perkalbėti direktorės", - į likimo draugę vilčių deda J.Vytkevičiūtė. Ji abejoja, ar pavyks Kaune rasti būstą, kurį galėtų išsinuomoti už 78 litus, tiek nuoma čia kainuoja gyvenančioms daugiau kaip 5 mėnesius. Už pirmąjį mėnesį mokestis neimamas, o pirmą pusmetį kas mėnesį nuoma atsieina 26 litus.

Direktorė: slegia skolos

Tris socialines įstaigas - Moterų, Vyrų ir Benamių nakvynės namus - vienijančios įmonės direktorė Zita Verbavičienė patvirtino, kad moterų nuogąstavimai dėl įstaigos uždarymo - ne pramanas. Esą šiandien už dujas, šildymą, suvartotą vandenį, elektrą ir kitus komunalinius mokesčius paslaugų teikėjams įstaiga skolinga beveik 158 tūkst. litų. Esą uždariusi dvejus nakvynės namus iš trijų, įmonė sutaupytų šiek tiek lėšų ir galėtų sumokėti bent dalį skolos.

"Apgalvojome uždarymo planą. Vasarą neveiks benamių ir moterų nakvynės namai, o vyrų veiks ir toliau, - planais dalijosi direktorė. - Prasimanyti lėšų labai sudėtinga, nes šitų žmonių niekas nemėgsta. Vaikų ir senelių globos namams pavyksta dar labdaros pritraukti, o mes apie tai net nesvajojame."

Z.Verbavičienė mano, kad moterys vasarą galėtų pagyventi kitur: pas ūkininkus, globos prašančius senelius.

"Yra skelbimų, kuriuose siūlo pragyvenimą slaugytojui arba kaime ravėti daržus. Niekas tų moterų į gatvę nemeta", - sprendimus nurodo direktorė.

Ji atkreipia dėmesį, kad beveik visos moterys gauna solidžias pašalpas, siekiančias 700 litų. Esą tiek neuždirba net kai kurios įstaigos darbuotojos.

Z.Verbavičienė pabrėžė, kad Moterų nakvynės namų gyventojos yra kur kas ramesnės negu Vyrų nakvynės namų globotiniai. Esą čia taip pat girtaujama, bet rečiau, be muštynių ir pavyksta išlaikyti bendrą namų tvarką. Vis dėlto pasiaiškinimų sąsiuvinis, į kurį segami prasižengusių moterų pasiteisinimai, pilnutėlis. Norėdama žurnalistams sudaryti teisingesnį įspūdį apie šių namų gyventojas, Z.Verbavičienė kelis iš jų pacitavo.