Atsargiai – dviratis!

Kelias. Kelionės. Magiški žodžiai priverčiantys didžiąją dalį žmonijos judėti iš vietos, nuolat kažko ieškoti, pažinti ir atrasti. Kaip keliaujame skirtingomis kryptimis bei nuotoliais, taip ir skirtingomis priemonėmis.

Vieniems kelionė ne kelionė jei neskrenda lėktuvu, kiti vos koją iškėlę iš namų tuoj pat sėdasi į mašinas, tačiau yra netgi tokių, kurie ir nukritus oro temperatūrai iki -20 sėdasi ant jų manymu pačios geriausios (visomis prasmėmis) transporto priemonės – dviračio! Ir kelionė prasideda...

Ši kelionė, oficialių šaltinių teigimu, tęsiasi jau beveik du metus. Ir kalbame šįkart ne apie ką kitą, o kaip tik apie „Veloklinikos“ entuziastų komandą. „Veloklinikos“ dviračių serviso komanda, šalia Lukiškių aikštės jau antrus metus visas savo jėgas ir laisvalaikį pavertusi darbu remontuoja dviračius, dalyvauja nutrūktgalviškuose žygiuose ir netgi organizuoja vieninteles Lietuvoje, precedento neturinčias – „Kulšių kovas“. Ir visa tai tik tam, kad mėgstančių / minančių dviratį atsirastų dar daugiau.

Pakalbėkime su „Veloklinikos“ įkūrėjais Egidijumi Šatu,  Leonu Šešelgiu ir Zigmantu Devižiu apie dviračius ir jų kultūra bei žinoma, nuveiktus darbus populiarinant šią transporto priemonę.

– Kodėl dviratis?

Egidijus: Tai buvo atradimas - netikėtas ir privertęs pažinti. Pažinimas prasidėjo nuo nedidelių rajono užkampių. Vėliau šis žmonijos išradimas padovanojo tokį neapsakomą džiaugsmą, jog tai tapo savotiška liga.

Dviračiu atrasti galima visus miesto kampelius, visuomet gali susitikti su draugais, aplankyti mėgstamiausias vietas ir būti visur laiku. Tai neįtikimas potyris, po to kai esi apribotas miesto infrastruktūros sukuriamomis judėjimo galimybėmis. Net automobilis nesuteikia tiek judėjimo laisvės, kiek šiuo atveju gerokai mažesnėmis investicijomis dovanoja dviratis.

Leonas: Dviratis, nes visų pirma tai ekologiška transporto priemonė, kuri yra pigesnė, dažnai greitesnė ir prieinamesnė didesniam visuomenės ratui. 

– Dviračių kultūra, kokia ji?

Egidijus: Lietuviškoji dviračių kultūra tėra dar tik užgimstantis alternatyvos perlas. Tai bendrą laisvės pojūtį turinti bendruomenė. Dviratis keičia mąstymą, neskirstant žmonių į subkultūras.

Deja, bet galiu papasakoti tik apie Vilniaus miesto dviračių kultūrą, neteko gyventi ir išbandyti dviračio kituose miestuose. Šiuo atveju nesuklysite to pavadindami kultūra – žmonės minantys dviračius visuomet ras bendrą kalbą. Ir ne tik keiksnojant ganėtinai sudėtingas miesto infrastruktūros sąlygas. Visuomet lieka vietos šypsenai ir smagiam pasivažinėjimui ar susitikimui netikėtose miesto erdvėse.

Gal net ir po penkerių metų praleistų judant tik dviračio pagalba negalėčiau tiksliai atsakyti kas toji vienijanti dvasia, tačiau vieną dalyką žinau tikrai – dviratininkas dviratininkui – artimas.

– Dviračių kultūra Lietuvoje, mitas ar realybė?

Egidijus: Ji yra. Gimė kartu su „Kritine Mase“ – masiniais dviratininkų pasivažinėjimais kiekvieną mėnesį. Gal kiek per drąsiai pasakyta, bet tokia mano nuomonė, be abejo būta ir anksčiau „dviratizmo“ kultūrinių užuomazgų, tačiau tokio ilgalaikio bei tiek daug žmonių į vieną vietą suvedančio reguliaraus renginio  Vilnius neturėjo.  Su pirmais saulės spinduliais miestiečiai galės dar kartelį įsitikinti – dviračių virusas apima Vilnių ir nepaisant valdininkų abejingumo, mūsų daugėja.

Leonas: Aš manau, kad tai realybė, ši kultūra egzistuoja, tačiau daugiau veikia tik pogrindyje, apie ją nėra  daug šnekama, niekas nežino, kaip konkrečiai galima būtų ją įvardinti, tačiau ji tikrai egzistuoja.

Zigmantas: Be abejo egzistuoja, tik šiuo metu yra perėjimosi stadijoje.

– Netrukus Jūsų „Veloklinikai“ sukaks du metai. Papasakokite, kaip keitėsi idėja nuo jos atsiradimo iki dabar, kaip keitėtės patys? Kokie atradimai ir praradimai?

Egidijus: Idėjos pagrindas – skatinti žmones pasirinkti dviratę transporto priemonę teikiant kokybiškas dviračių remonto paslaugas. Norime savo patirtimi pasidalinti su visais minančiais, todėl tai ne tik verslas, tai yra tai kuo mes kvėpuojame.

Leonas: Žiaurus klausimas! (Juokiasi). Pradžioje viskas prasidėjo aišku nuo idėjos, tačiau kaip ir kiekviename versle (nors mes į jį perdėtai rimtai nežiūrime) su laiku vien tik idėjos nebeužtenka, natūraliai pradedi galvoti ir apie elementarų išgyvenimą, iš to kam skiri visas savo jėgas ir laiką. Bet kuriuo atveju dirbame vis tik iš  vienijančios idėjos.

Zigmantas: Aš manau, kad niekas nesikeitė, visi natūraliai ėjome į priekį, mokėmės, tačiau tai nebuvo kažkas netikėto. Tik manau, kad pati idėja su laiku, kiekvienam iš mūsų tapo vis labiau svarbesnė, dėl jos teko aukoti kitus darbus, laiką.

– Ar darbas iš idėjos gali būti ilgalaikis?

Egidijus: Manau kad ne. Finansinė darbo pusė visuomet egzistuoja. Be pinigų nesugebėtumėm ne tik kad išgyventi, bet ir toliau prisidėti prie „dviratizmo“ skatinimo. Iš esmės pelnas reikalingas tam, kad galėtum įgyvendinti naujas idėjas – pavyzdžiui suorganizuoti varžybas ar renginį, plėsti paslaugų spektrą, pirkti naujus įrankius, gerinti paslaugų kokybę.

Leonas: Aš manau tikrai kad taip, tačiau tai priklauso nuo labai daug aplinkybių, nuo pačio žmogaus, kuris palaiko tą idėją, jo būsenos ir daugybės kitų veiksnių. Žvelgiant plačiau, tai daugelis įmonių juk pradeda nuo idėjos, kuri vėliau keičiasi, transformuojasi, žmonės jos įkvėpti dirba, su laiku viskas kinta, į tas pačias įmonės ateina nauja karta, kuri jau ta pačia idėja „nebegyvena“ ir į viską žiūri savaip.

Zigmantas: Tai labai nuo daug ko priklauso, dažnai idėjinį darbą riboja finansai ir kiti dalykai, tačiau jei ir už idėjinį darbą pradedi gauti pinigus tai yra be galo malonu, nes juk bet koks darbas už kurį gaunamos pajamos nėra pats savaime blogas. Tai tiesiog tarpusavyje labai susiję dalykai, neatsiejami vienas be kito.

– Dviratis – tai mada ar gyvenimo būdas?

Egidijus: Tai nėra mada tiesiogine to žodžio prasme. Dviračio neužtenka tik turėti balkone ir lyg dailiu drabužiu puikuotis prieš draugus. Turi dviratį – važiuok. Tai reikalauja pastangų, mąstymo pokyčio, savotiško tikro tikėjimo tuo ką darai. Mados efektas šiuo atveju veikia pačia geriausiąja šio žodžio prasme – populiarina teisingą gyvenseną, skatina judėti, taupyti. Dviratį atradę žmonės dažnai išgyvena savotišką laisvės atradimą, nebevargina stumdymasis autobuse ar stovėjimas kamštyje. Na tiesa tenka keiksnoti prastą miesto infrastruktūrą, tačiau prie visko įprantama ir manau miesto gatvėse vietos dviračiui tikrai apstu.

Zigmantas: Nemanau, kad svarbu ar žmonės dviračiu važinėja tik dėl mados, ar todėl, kad tai jų gyvenimo būdas, svarbiausia, kad jie apskritai pasirenka dviratį.

– „Kulšių kovos“ – kas tai?

Egidijus: Tai renginys kurį šią žiemą pristatėme vilniečiams dviratininkams.  Į vieną krūvą sujungus  du dviračius, specialius riedėjimo būgnus bei kompiuterį sukonstravome stacionarių varžybų įrangą. Kitaip tariant šios mūsų sukonstruotos staklės leido dviratininkams lenktyniauti neiškeliant kojos iš šilto klubo aplinkos. Visas veiksmas vyksta ant scenos ar pakylos, dažniausiai rungiamasi 400m sprinto rungtyje. Tuomet iš visų varžyboms užsiregistravusių dalyvių išrenkame aštuonis greičiausius ir toliau nugalėtoją renkam turnyrinės lentelės būdu.

Leonas: Dviračių lenktynės ant stacionarių staklių, prie kurių primontuoti dviračiai, tai yra sprinto lenktynės, laisvalaikio praleidimo būdas, kuris manau, sulaukia gero atsakomojo ryšio iš pačių dalyvių. Vis daugiau žmonių apie jas žino, vis daugiau jas aplanko. Ir tai yra labai smagu.

Zigmantas: Varžybos, savotiškas alternatyvus laisvalaikio praleidimo būdas, ir alternatyva pačiam vasaros sezonui, kuris yra geriausiai tinkantis visiems minantiems dviračius.

„Veloklinika“ savo dviračius naujam sezonui ruošti pradeda jau kovo 1 dieną. 


Šiame straipsnyje: Veloklinikadviračiai

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių