Archeologui geriausias archyvas – žemė

Archeologas habilituotas daktaras Vytautas Urbanavičius šiemet mini 75 metų sukaktį. Šia proga Taikomosios dailės muziejuje pristatoma jo darbų paroda "Sugrąžinta praeitis".

Atsitiktinė profesija

Pro muziejaus duris įėjęs profesorius V.Urbanavičius energingai paspaudė rankas vyrams ir sukirto delnais duodamas penkis moterims. "Nesvarbu, nors ir ne pirmą kartą šiandien susitinkame, aš visada su moterimis taip sveikinuosi", – juokėsi jis. Todėl, kai prisėdęs profesorius ėmė kalbėti apie tai, kad ši paroda reikalinga, nes gyvenimas jau eina į pabaigą ir reikia už daug ką atsiskaityti, nesinorėjo tuo tikėti – atrodo, savo energija jis pranoktų ne vieną perpus jaunesnį.

Profesoriui kalbant retkarčiais vis išsprūsdavo užuominos apie darbus, kuriuos dar norėtų padaryti, jei tik Dievas duotų sveikatos, tačiau jis prisipažino nieko nebeplanuojantis. "Juk aš jau pensininkas, dabar viskas kitaip", – ramiai šypsojosi.

Kalbėdamas apie savo profesiją vyras netikėtai prisipažino, kad tikrai nebuvo iš tų, kurie visą save fanatiškai atiduoda vienam darbui. "Turėjau tokį draugą. Jam jo darbas buvo viskas – daugiau jokių pomėgių ar veiklos nereikėjo. Tokiems labai pavydžiu. O man daug kas įdomu. Nebuvo man archeologija nei tėvas, nei mama, tik pamotė. Prašliaužiau paviršiumi, dariau tai, kas man įdomu, o į teoriją gilintis niekada nesugebėjau. Archyve sėdėti taip ir neišmokau – archeologo archyvas yra žemė, joje ir kapsčiausi, tą tai išmokau", – savikritiškai kalbėjo jis.


Į archeologiją V.Urbanavičius tikino patekęs atsitiktinai. Kai reikėjo rinktis mokslus, tiesiog dūrė pirštu į tuomet laikraščiuose buvusią skiltį "kur mokytis". Pataikė į istoriją, o kai reikėjo rinktis specializaciją, suprato, kad politika jam ne prie širdies, todėl liko archeologija. "Ir čia aš svetimas žmogus, visur kaip prašalaitis kažkoks", – prisipažino profesorius.

V.Urbanavičiui atmintin įstrigo viena paskaita, tapusi savotišku lūžiu. "Kai baigiau universitetą, gavau pasiūlymą mokytis antropologinės rekonstrukcijos. Ir buvo tokia praktinė paskaita, dėstytojas – ką tik pats mokslus baigęs, beveik mano bendraamžis. Ten buvo žmonių palaikai išdėlioti ant stalų. O jis mums aiškina – čia yra mokymo priemonė, tačiau tuo pačiu tai yra žmogus. Nesvarbu, kad mes jį dabar nagrinėjame, tačiau kažkada jis vaikščiojo, matė, jautė lygiai kaip ir mes, todėl atitinkamai reikia su juo ir elgtis. Mane tai labai paveikė. Paskui, kai ėmiau pats tyrinėti senkapius, visai kitomis akimis pradėjau žiūrėti – pasidarė įdomu, kaip tie žmonės gyveno, matė, jautė, ar taip pat, kaip aš dabar, kokius daiktus gamino ir kaip juos naudojo",  – pasakojo jis.

Įspūdinga eksponatų kolekcija

Net ir atsitiktinai tapusio archeologu, profesoriaus V.Urbanavičiaus darbų kolekcija tokia, kurios galėtų pavydėti ne vienas mokslininkas. Lietuvos žemėlapyje pažymėjus vietas, kuriose, kaip sako pats profesorius, buvo įbedęs kastuvą, mažai lieka netyrinėtų regionų. Ir parodoje "Sugrąžinta praeitis" – tik dalis jo darbų.

Vienoje jos dalyje pristatomi radiniai iš Valdovų rūmų teritorijos. Ši kolekcija sukaupta per 1988–2001 m., kai V.Urbanavičius vadovavo viešosios įstaigos Pilių tyrimo centro "Lietuvos pilys" ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje kompleksiniams tyrimams. Kitoje – radiniai, kuriuos archeologas aptiko 1957–1987 m. tyrinėdamas kapinynus. Čia pristatyti 62 kapų įkapių kompleksai ir radiniai iš Obelių ežero Ukmergės rajone.

Tarp parodoje eksponuojamų V.Urbanavičiaus radinių – akmens amžių menantys mamuto griaučiai (jų dalis rasta 1957 m. Vilniuje, Smėlio gatvėje, saugoma Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje). "Man tai buvo pirmas pasiūlytas darbelis. Kasė kanalizacijos griovį, rado mamuto kaulus. Specialistai sako, kad  ledynams tirpstant  vaikinas atėjo pasiganyti, užlipo ant ledo, šiam tirpstant įlūžo, įkrito į duobę, jį užnešė smėliu. Paskui vanduo, ledas nugraužė viršutinę dalį, liko tik vienas mamuto šonas", – pasakojo profesorius.



Dingusių kapų paslaptis

Senkapius daug metų tyrinėjęs profesorius kukliai prisipažįsta atskleidęs nežinotą lietuvių laidojimo būdą.

"Iki pirmojo tūkstantmečio vidurio mirusius lietuvius laidojo nedegintus, paskui porą metų – ir taip, ir taip, o vėliau kapinės staiga dingsta iš viso. Piliakalniai yra, gyvenvietės yra, o kapų – ne. Taip ir vaikščiojome kaip apie karštą košę nežinodami. Vaizdavome, kad yra, ko iš tikrųjų nebuvo.Tačiau yra tokia archeologinių paminklų rūšis kūlgrindos. Jos laikomos grindiniu, skirtu slaptai nueiti į vandenį, bėgant nuo priešų. Aš tvirtinu, kad taip buvo einama į kapines. Žmonės buvo deginami ir laidojami vandenyje. O dėl to, kad žmonės buvo deginami, kas pasikeitė tik XV a. atėjus krikščionybei, apie tūkstantį metų neturime beveik jokių išlikusių palaikų, iš kurių būtų galima daug ką nustatyti", – apgailestavo V.Urbanavičius.


Šiame straipsnyje: Vytautas Urbanavičius

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių