Ar viskas loftas, kas loftu blizga, arba Vilniaus Naujamiesčio realijos

Kadaise pramoninių patalpų pavertimas namais buvo netikėta išeitis iš bergždžios padėties, šiandien tai – pareiškimas, mada ir netgi verslas. Iš dalies primenantis "Wayfarer" ar aptemptus džinsus, tik gerokai ilgaamžiškesnis. Juk nekeiti butų taip dažnai kaip šukuosenų.

Svarbiausia – turinys, tad jei turi skonį ir fantazijos, įsikursi ir drevėje taip, kad apdovanojimai netilps į žurnalų puslapius. Loftas tokiai nežabotai fantazijai pasireikšti yra labai tinkama vieta. Tik pagalvokit – tiek vertikalių, horizontalių ir kvadratinių metrų, nesurakintų sovietinėmis pertvaromis ir kitais nepatogumais. O kaip visa kita? Turintys savo namus gerai žino, kad interjeru niekas nesibaigia ir toli gražu neprasideda. Taigi įsigijai gamyklos gabalą. Ir kas tada? Džiaugtis, liūdėti, girtis, pasiraitoti rankoves? O gal kasti smėlio dėžę kieme?

Apie ne rožėmis klotą, bet vaivorykšte tunelio gale ketinantį baigtis kelią į visavertį gyvenimą šnekamės su keliais "loftiniais". Pirmasis – architektas Gintaras Pobedinskas. Jis dabar jau garsiajame T.Ševčenkos fabriko kvartale įsigijo net du loftus, trečią nuomojasi darbui. Su juo darbuojasi ir šalia gyvenantis didžėjus Tadas Vaitkus, arba Quazar. Juos bendrai galima rasti adresu www.OutOfOffice.lt. Dar viena pašnekovė – Rūta Radušytė, kuri šiuo metu lofto įrengimo darbus iškeitė į darbą vienoje Londono šiuolaikinio meno galerijų.

Taip pat kalbėję "Naujamiesčio revoliucijos" (www.newtownrevolution.lt) atstovai turi jei ne Vasiukų, tai bent SoHo lygio planų. Tai – neformalus judėjimas, vienijantis Naujamiestyje gyvenančius, veikiančius, kuriančius ir rajonui neabejingus. Apie menų (o iš tiesų – visų galų) fabriką "Loftas" jau tikrai girdėjai, čia telpa kinas, vakarėliai, mada, koncertai ir dar daug kas. Tarp judėjimo narių – ir "Daiktų viešbutis", Dizaino kolegija bei pavieniai interesantai.

Revoliucionierius Vytautas Matulevičius pripažino, kad Niujorko ir Vilniaus istorijos – skirtingos, bet panašumų netrūksta. "SoHo buvo industrinės architektūros citadelė pačiame Niujorko centre, kurioje gimė loftų judėjimas. Šiuo metu tai yra klestintis menininkų ir originalių žmonių traukos centras. Naujamiestyje taip pat yra daug unikalios industrinės architektūros ir neišnaudotų galimybių. Šiuo metu vilniečiai ir miesto svečiai tik pradeda atrasti šį sostinės rajoną, tačiau tikiu, kad po penkerių metų matysime visiškai kitokį Naujamiesčio veidą – atsinaujinusį, gyvą Vilniaus meno, dizaino ir originalių žmonių traukos centrą", – gal kiek pompastiškai, bet su nuoširdžiu užsidegimu kalbėjo jis.

"Mūsiškiai loftai – vakarietiškųjų, kurių istorija prasidėjo prieš 60 metų Niujorke, interpretacija, paremta turimais ištekliais ir priemonėmis", – kiek realistiškiau dėstė Rūta. Anuomet mažos kainos buvo sujungtos su netikėtomis erdvėmis ir išėjo stebuklas, Vilniuje istorija panaši – prieš dešimtmetį patalpų galima buvo rasti juokingomis kainomis, tai turbūt didžiausias panašumas istoriniu požiūriu.

Rūta loftą įsigijo prieš dvejus metus. Anot jos – spontaniškai ir be didelių svarstymų, žinodama, kad bus painiavos ir įsikūrimas truks ilgą laiką. "Jei nuoširdžiai – nemaniau, kad taip ilgai", – prisipažino ji. Ir... jos loftas dar nepastatytas.

Gintaras apsipirkti spėjo dar 2004-aisiais. Kaip  prisimena jis, tuo metu tarp perspektyvių dvidešimtkeliamečių sklandė mada pirkti būstą. Dažnai dėžutiškėse ir įsipareigojant ilgam laikui. Tai architektui be "Sodros" stažo būtų sukėlę ilgalaikę depresiją. Todėl Gintaras pasiskolinęs vos 28 tūkst. litų nusipirko 50 kv. metrų miesto centre be langų, komunikacijų ir durų. Po 450 lt už  1 kv. metrą! Vėliau virš savo patalpų su 13 kolegų menininkų įsigijo dar ir palėpę, kurią pasidalijo ir kompleksiškai įvedė komunikacijas. Kol kas palėpė – ateities investicija, projektas derinamas, statybos numatomos pavasarį. Beje, Gintaras juokais ar rimtai laukia susidomėjusių investicija ir diktuoja savo e. pašto adresą – pobedinskas@gmail.com.

Šviežiausias iš kalbintų – Tadas. "Prieš ketvertą ar penketą metų atsitiktinai teko apsilankyti pas pirmuosius Ševčenkos gyventojus. Sužavėjo netradicinė erdvė, purvas, nebaigti remontai. Susikūriau viziją, kad tai – puikiausia vieta gyventi, tad kryptingai link to ir ėjau", – pasakojo dabar jau metus nuosavoje erdvėje gyvenantis didžėjus. Jis, beje, įsikūrė buvusios aktų salės, vienos didžiausių anuomet – apie 1000 kv. metrų – dalyje.

Visų pirma man įdomu, ar galima mūsiškę realiją – keliasdešimties kvadratinių metrų butuką gamykloje – vadinti loftu, ar tai tik skambi rinkodara? Kur tie išgirtieji šimtai kvadratinių metrų, ar jų visai nereikia? Kada atsiskleidžia tikrasis lofto grožis?

Tadui apibrėžtys nerūpi, anot jo, svarbu, kaip jaučiasi gyventojas, o kaip tai pavadinti – susitarimo reikalas. Rūta priminė, kad svarbiausia – istorija, tai yra, iš ko loftas padarytas. Naujos statybos namas aukštom lubom ir dideliais langais nėra loftas. Dydis – ne svarbiausia, bet pageidautina ypatybė, o kuo daugiau erdvės ir kuo mažiau ji padalyta – tuo loftas "loftiškesnis", – pritarė ji.

Reikia profesionalo žodžio, ar ne? Gintaras tam kaip tik tinka. Jis akylai pastebi, kad atėjus ekonominiam pakilimui greitai atsirado verslininkėlių, kurie iš jau privatizuotų erdvių išspaudė minimalią naudą. Tokiu būdu plotai sumažėjo, nes 1 kv. metro kaina smarkiai išaugo, ir visavertis loftas ėmė nebetilpti į kiekvieno kišenę. "Realiai loftą galima padaryti ir 40 kv. metrų. Tokio gyvenamo lofto nemačiau, bet kaip tik nuomojamės kūrybinei studijai", – pasakojo Gintaras. Jis per ketverius projektavimo metus lofto vardo vertą būstelį sukurpė iš 50 kv. m. Architektas taip pat pridūrė, kad didelis plotas dar nėra loftas, nes kai kuriais atvejais jame tiesiog įrengiamas normalus gyvenamojo namo interjeras su atskirais miegamaisiais ir kitomis uždaromis erdvėmis. Gal tik sodo neturi, bet gyveni miesto centre...

"Ekonominiais sumetimais lofto vidurkis pas mus yra apie 60 kv. m. pirmo aukšto ploto. Kaip loftui – tai nedaug. Taip pat blogąja prasme esame pigi kopija, nes daugelis namus įsirengė sklaidydami lietuviškus interjero žurnalus ir pamiršo lofto koncepciją", – prie kito klausimo puolė Gintaras.

Jis pats savo projekte stengėsi išlaikyti fabriko dvasią apsieidamas be veidrodžio lygumo sienų ir įtraukdamas neapdirbto metalo elementų. Specialistas kiek pesimistiškai pridūrė, kad nenorėtų kalbėti apie lietuviško interjero autentikos nebuvimą ir problematiką, bet Naujamiesčio loftuose ši bėda, anot jo, tikrai įsigyvenusi.

Rūta pridūrė, kad jei grožis – individualus dalykas, loftuose vis dažniau įsikuria kūrybinės bendruomenės atstovai, kurie stengiasi namus įsirengti kuo individualiau. O šabloniniai sprendimai į pagalbą ateina ne iš gero gyvenimo, o dėl lėšų trūkumo:  "Garantuoju – jei visi loftininkai įpirktų LeCorbusier ar bent jau "Vitrą", "Ikeos" ir "Jysk" neliktų nė kvapo."

Tadas šiuo klausimu gali didžiuotis. Jis namus kūrė su talentinga interjero dizainere, leido jai improvizuoti. Net baldai jo namuose sukurti specialiai jam ir jo poreikiams. Interjeras, pridėsiu, tikrai unikalus ir todėl vertinamas net kino bei reklamos pramonėje!

Pakalbėkim apie tai, ar loftą galime vadinti namais visomis prasmėmis. Štai Tadas kol kas oficialiai gyvena gamybinėse-kūrybinėse patalpose. Anot jo, niekas neverčia būtinai susitvarkyti biurokratijos. Tiesa, klausimas aktualus įsigyjant erdvę – bankas mieliau suteikia paskolą gyvenamosios, o ne gamybinės paskirties patalpoms. Šiuo metu Tado aplinkoje virsmas į gyvenamąsias patalpas vyksta centralizuotai – "prie to dirba atitinkami žmonės". Rūta pridūrė, kad tokį virsmą įgyvendinti labai sunku – gyvenamajai paskirčiai įgyti yra krūvos reikalavimų. Kad ir automobilių stovėjimo vietų skaičius ar vaikų žaidimo aikštelės.

"Lieka nelegalus būdas aplinkiniais keliais, dauguma tai ir išbando. Korupcija Lietuvoje klesti, nes nėra žmogiškojo veiksnio ir galios reaguoti pagal situaciją, o ne vadovautis įstatymo raide", – kiek tamsesnėmis spalvomis viską tapė Gintaras ir kartu kikeno, kad tai būdas pasipelnyti iš mados besivaikančių, kurie negauna minėtos paskolos tik todėl, kad jų lofto langai – į šiaurę (legaliai tokia erdvė negali būti gyvenamoji patalpa).

O kaip tėvai? Kaip jų miegamojo, svetainės ir darželio po langais vizija negailestingai uždengta Naujamiesčio dulkėmis? "Kol nepamato, vyresni žmonės reaguoja konservatyviai. Kas kita – pasikviesti į svečius ir pamatyti nustebusius veidus", – juokėsi Tadas. Jis pripažino, kad toks gyvenimo būdas vyresniajai kartai atrodo keistokas, o milžiniškos laiptinės ir apleisti kiemai jaukumo akyse nekuria. Bet gyvena juk ne jie!

Gintaras pridūrė, kad jo lofte yra visos gyvenimui  reikalingos funkcijos, o jei jos įgyvendintos kitaip, nei įprasta, tai dar nieko nereiškia. "Jei visi šoks nuo tilto, ar tu irgi šoksi?" – tėvo įskiepytą išmintį kartojo jis. Ir priminė, jog tai, kad iš loftų nesąmoningai padaromi butai, ir yra problema, o ne meno kūrinys ir žvilgsnis kitaip, kaip galėtų būti.

"Naujamiesčio revoliucijos" atstovas sakė, kad šis rajonas – ne tik fabrikai. Ir iš tiesų – iki Vingio parko žingsniuojant tobuląja M.K.Čiurlionio gatve vos keliolika minučių kelio.

Per penkerius metus loftų kainos išaugo bent penkis kartus. Visai kaip kadaise Londone ar Niujorke. Bet aukščiausia riba dar nepasiekta. "Londone, nors lofto fenomenas jau senas, viskas, kas tuo kvepia, įgauna trigubą vertę. Bute ar name čia gyventi daug pigiau, loftai – išrinktiesiems", – skaičiavo Rūta ir linkėjo tokios gražios ateities ir Vilniui.

"Aukso laikai tik ateina", – perspėjo Tadas, jis savo lofto neplanuoja nei keisti, nei parduoti, nebent išnuomoti, jei tektų ilgesniam laikui vykti į užsienį. Būtent todėl investuoti į tai galima, bet atsargiai. "Rasti gerą variantą šiuolaikinėmis perpardavėjų kainomis gana sunku – daug loftų projektų ne tik Naujamiestyje vystoma paviršutiniškai, skubotai, erdvės suprojektuotos merkantiliškai", – įspėjo Gintaras ir sakė, kad šiandien tokio varianto ieškotų ilgai ir sunkiai.

Kokia pašnekovų kvartalo vizija? Rūtos akimis, čia bus jauku kaip namie. "Įėjęs į kvartalą turi pajusti, kad jame gyvenama, kuriama. Pastatai turi būti užpildyti būstais ir studijomis, čia neturėtų likti neaiškios kilmės uabų ir įmonėlių."

Rūta taikliai pridūrė, kad kaip Užupis netapo Monmartru, taip Naujamiesčio loftai nebus SoHo. Jos manymu, kitaip nereiškia prasčiau ir vadina tai interpretacija. Taip pat ji priminė auksinę taisyklę, teigiančią, kad progresyviausi žmonės nuolat renkasi dar neužimtas, pigesnes, švarias teritorijas. Tai, kas veiksmo vieta buvo prieš penkerius metus, niekam nebeįdomu šiandien. Ir tikrai. Kada pastarąjį kartą sėdėjai Vokiečių gatvėje?

Tadas iš pradžių linkėjo atsigauti ekonomikai ir bankams atlaisvinti kapšus teikiant finansinę pagalbą interesantams. Anot jo, bendruomenė dabar dar per maža, kad matytųsi kokių nors tendencijų. Pats jis, kaip turbūt visi gyventojai, asmeninę viziją turi. Beje, kaip tikram didžėjui, Tadui kvartale trūksta tikro naktinio klubo. "Tokio tamsesnio. Manau, tai pritrauktų į rajoną daugiau žmonių." Atrodo, ši vizija – ne tokia ir neįgyvendinama, nes didžėjų su panašiais įgeidžiais aplink gyvena ir daugiau, o vakarėliais rajonas jau pakrikštytas.

Tiesa, Tadas kalba ir apie veiksmą dieną – užtenka puikių erdvių blusturgiams, koncertams ar performansams. Juk senamiestis, kaip jau minėjau, lenda per gerklę, o čia, laiku pridūrė Tadas, galima veikti niekam netrukdant. Ir tai turbūt protingiausias kvartalo pranašumas šiandien.

Gintaras taip pat nori, kad išsikraustytų laiptinėse rūkantys darbininkai ir visa kita ne su kūryba susijusi veikla – autoservisai, valyklos, plovyklos. Jų vieta – už miesto. "Ateityje čia turėtų telikti kūrybingų žmonių kvartalas su dirbtuvėlėmis ir parduotuvėlėmis pirmuose aukštuose ir apgyvendintais viršutiniais", – svajojo architektas ir nostalgiškai prisiminė Maroką bei Saviros miestą. Ten senamiesčio turgus toks ir yra – anksti ryte pirmuose aukštuose atsiveria krautuvėlės, visą dieną verda gyvenimas, giliau patalpose vyksta gamyba.

"Per toli įsibėgėjome su tuo globalizmu ir vartojimu. Naujas haipas – komunos, blusturgiai ir kiti rankdarbiai. Loftai pirmine savo idėja irgi yra to judėjimo dalis, o ne turtingų klerkų užgaida", – užsifilosofavo Gintaras. Bet juk tai – ne uždara komuna? Žinoma, ne. Svarbu, kad žmogus būtų atviras kitiems. Vietos spalvoms yra, nebeliko jos tik "teisėms" ir arogancijai.

Pabaigoje galima pacituoti "Naujamiesčio revoliucijos" manifestą. Jis pompastiškas, bet todėl ir manifestas. Tekste teigiama, kad Naujamiestis – nepelnytai pamirštas ir nuvertintas, jame daugybė dar neišnaudotų įdomių vietų kūrybai ir gyvenimui. Tiesa. Jis, anot revoliucionierių, po penkerių metu bus patraukliausias ir stilingiausias Vilniaus rajonas! Dievams į ausis. Tik, prašau, nevadinkim to vilnietišku SoHo.