Ar Nemuno salą užstatys, ar paliks žaliąją zoną?

Nemuno saloje kunkuliuoja arenos statyba. Ar neužvirs statybos ir likusioje zonoje - salos urbanizacijos priešininkai jau nėra tikri. Statinių idėja saloje pamažu legalizuojama.

Žaliojo parko nelieka

Kauno sėkmės koalicijos partneriai sutarties programoje žadėjo įsteigti žaliąjį parką miestiečių laisvalaikiui Nemuno saloje, puoselėti parkus, įrengti paplūdimius, dviračių takus. Tačiau neseniai Kauno valdančiųjų žodyne, kalbant apie Nemuno salą, atsirado žodis „statiniai“.

Nusprendę rengti visuomenės apklausas,  politikai pasišovė paklausti gyventojų: „Ar likusioje Nemuno salos dalyje galėtų iškilti statinių (kongresų rūmai, atviras baseinas, sporto aikštelės ir kitų rekreacinės ar sportinės paskirties pastatų)?“

Miesto tarybos posėdyje svarstant apklausos rengimo klausimą konservatoriams kelis kartus buvo priminta jų partijos programa, kurioje pasisakoma apie Nemuno salos kaip žaliosios poilsio zonos išsaugojimą. Tačiau klausimo formuluotėje apie tai nekalbama.

Prieš šešerius metus salos teritorijos statusas buvo miško parkas, vėliau sala tapo rekreacinės paskirties teritorija. Praėjusių metų balandį miesto taryba patvirtino žemės sklypo Karaliaus Mindaugo pr. 50 detalųjį planą, kuriame keičiamas 106 tūkst. 327 kv. m. žemės sklypo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas. Pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis - kita, naudojimo būdai - visuomeninės paskirties teritorijos (45 proc.), rekreacinės teritorijos (46 proc.), bendro naudojimo teritorijos (9 proc.). Nustatytas sklypo naudojimo pobūdis - mokslo ir mokymo, kultūros, sporto, sveikatos apsaugos pastatų bei statinių statyba (45 proc.), trumpalaikio poilsio statinių statyba (46 proc.), urbanizuotų teritorijų viešosios erdvės (9 proc.).

Neaišku, ar įgyvendins

Sugalvoti, kaip geriau išnaudoti likusią Nemuno salos dalį, atsakomybė užkrauta architektams. Neseniai miesto savivaldybė kartu su Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba paskelbė atvirą Nemuno salos urbanistinės idėjos paieškos konkursą. Darbus jam reikia pateikti iki lapkričio 25 d.

Konkurso iniciatoriai neįsipareigoja sudaryti sutarties su nugalėtojais dėl tolesnio projekto plėtojimo. Didelė tikimybė, kad architektų kompiuteriniai vaizdai ir šį kartą liks stalčiuje. Taip ir neaišku, kokią įtaką konkurso rezultatams darys ar nedarys miestiečių apklausa dėl statinių atsiradimo šioje zonoje. Konkurso sąlygose teigiama, kad sala formuojama kaip atvira visuomeninė erdvė ar erdvių sistema su būtinais aptarnavimo objektais, dominuojančiais visuomeninės paskirties objektais.

„Sala formuojama kaip teritorija, savo funkcijomis ir forma skatinanti viso Kauno centro atsigręžimą į Nemuną“, - teigiama sąlygose. Taip pat aiškinama, kad salos teritorija turi būti projektuojama atsižvelgiant į Kauno centro kultūros paveldą, plėtojant istorinį miesto centro kodą ir pačios salos istorinę atmintį.

Sąlygose įrašyta, kad projektų sprendinių pagrindu gali būti keičiami detalusis ir bendrasis planai, inicijuojami kiti projektai. Tai tarsi atriša rankas braižyti saloje bet ką, kas šaus į galvą.

Užkėlė kokybės kartelę

Kartu su konkurso sąlygomis dalyviams pateiktas pluoštas medžiagos apie Nemuno salos raidą, prieš kelerius metus rengtos galimybių studijos dokumentai. Prisegtas ir Kultūros paveldo departamento (KPD) raštas - bene vienintelis apynasris grandiozinėms statyboms. Jame rašoma, kad salos teritorija patenka į Naujamiesčio, kuris yra nekilnojamoji vertybė, vizualinės apsaugos pazonį. Sala, kaip teigiama, yra svarbi miesto centro dalis, kur formuojasi XXI a. Naujamiesčio kultūrinis-pramoginis centras.

Rašte akcentuojama, kad vizualinės apsaugos pazonyje taikomi reikalavimai, draudžiantys jame veiklą, galinčią trukdyti apžvelgti kultūros paveldą objektą, tai yra Naujamiestį.

„Sala galėtų tapti naujosios miesto dalies saikinga, labai aukštos kokybės architektūros vieta ir rekreacine teritorija“, - savo rašte rašo KPD Kauno teritorinio padalinio vedėja Irena Vaškelienė. Ji dar patikslino, kad teritorija turėtų būti urbanizuojama minimaliai, teikiant prioritetinę funkciją rekreacijai. I.Vaškelienė informavo, kad projektinių pasiūlymų pagrindu toliau projektuoti KPD nustatys specialiąsias paveldosaugos sąlygas.

Nemuno salos istorinė raida:

Seniausiuose žinomuose Kauno planuose fiksuojama didelė sala Nemune, joje statinių nebuvo. 1917 m. žiemą, Kauną užėmus vokiečių armijai, Nemune, greta Naujamiesčio buvo įkurtas žiemos uostas.

Uostui įrengti panaudota Nemuno upės sala. Ties Karmelitų bažnyčia siaura upės prataka nuo Nemuno buvo atskirta žemės pylimu. Iš pratakos susidarė apie 70 m pločio vandens kanalas - įlanka. Iš geležinkelio stoties palei Nemuno krantą buvo atvesta geležinkelio atšaka į susidariusį pusiasalį. Žiemos uostas tapo patogia garlaivių ir baidokų žiemojimo vieta.

Tarpukariu uostas buvo plečiamas, saloje pastatyta papildomų geležinkelio atšakų, pastatyti didžiuliai sandėliai, remonto dirbtuvės. Salos, tada jau pusiasalio, teritorija tapo pramonės zona.

Tarpukariu architektas A.Getneris siūlė iš miesto centro iškelti visas pramonės įmones ir sandėlius į tam tikrus pramonės kvartalus. Tuo metu pradėjo formuotis visuomenės nuomonė, kad miesto centre ne vieta įmonėms, neatitinkančioms išvaizdos standartų.
1920 m. gilintas Nemuno dugnas ties įplaukimu į žiemos uostą. 1935 m. „Lietuvos aidas“ rašė, kaip Kauno žiemos uoste buvo įrengiamas naujas krantinės ruožas nuo S.Daukanto iki I.Kanto gatvės. Baigus darbus miestas įgijo apie 780 m ilgio medinę krantinę, kuri buvo pastatyta apie 4-6 m nuo kranto.

Tarpukariu sala buvo naudojama ne tik uosto reikmėms. Pietrytinėje salos dalyje veikė paplūdimys ir viena oficialių miesto maudyklų. Upių gyvenimas Kaune pagyvėjo nuo 1921 m., kai buvo įsteigtas Lietuvos jachtklubas. Jo būstinė įsikūrė žiemos uosto teritorijoje, nuo kranto į salą kursavo keltas.

Be irklavimo, Nemuno saloje buvo ir plaukimo sporto centras. Vakariniame salos kampe buvo įrengtas atskirtas nuo Nemuno plaukimo baseinas.

Po Antrojo pasaulinio karo dar kurį laiką veikė žiemos uostas, tačiau apie 70-uosius metus uostas buvo iškeltas į Vilijampolę, o saloje numatyta įkurti parką. 1974 m. parengtas parko projektas (darbo vadovas V.Stauskas, autoriai: architektai L.Dringelis ir A.Grigaliūnas, A.Gavėnas, J.Petrulis).

Pagal projektą numatyta sudaryti sąlygas maudytis, plaukioti, kaitintis  saulėje, įrengti atvirus maudymosi baseinus. Kadangi projektuojamas parkas turėjo būti miesto visuomeninio centro tęsinys, dalis parko skirta reprezentacijai ir ramiam poilsiui. Numatyta panaikinti teritorijos jungtį su dešiniuoju Nemuno krantu rytinėje dalyje ir suformuoti salos pavidalą. Nemuno atšakoje tarp salos ir Naujamiesčio numatyta irklavimo akvatorija.

Salos žemės paviršius turėjo būti pakeliamas. Parką planuota apželdinti gluosniais ir kitais nereikliais lapuočiais medžiais, pagrindinis kraštovaizdžio elementas turėjo likti pievos. Parkas turėjo užimti 28 ha plotą.

1980 m. įvyko konkursas „Karmelitų salos parko išplanavimo projektui parengti“. Jį laimėjo Komunalinio ūkio projektavimo instituto kolektyvo projektas (V.Budvytis, G.Korizna, A.Jačiauskas). Projekte siūloma formuoti salą, paverčiant ją pramogų centru. Čia numatytas 3,5 tūkst. vietų amfiteatras, čiuožykla, vasaros kavinė, restoranas, prieplauka, teniso kortai, pliažai. Šie projektai taip ir nebuvo įgyvendinti, o apie 30 ha teritorija buvo apleista ir mažai naudojama.

Medžiagą parengė architektė Nijolė Steponaitytė