Ar Kauno publika suprato baroko operą ir G.Varną?

Įdomu, nuobodu, nuostabu – Kauno publika įvairiais epitetais apibūdino režisieriaus Gintaro Varno pastatytas baroko epochos operas.

Kiekvienam riteriui – keturi aktoriai

Prieš keletą metų Vilniuje pastatytas dvi Claudio Monteverdi madrigalines operas į Kauną atvežė Pažaislio muzikos festivalis. "Tankredžio ir Klorindos dvikova" bei "Nedėkingųjų šokis" G.Varnui ir spektaklio dailininkei Julijai Skuratovai, sukūrusiai įspūdingas lėles, pelnė solidžiausią šalies teatralų įvertinimą – Auksinius scenos kryžius.

Sekmadienį Kauno muzikinio teatro parteryje buvo matyti viena kita laisva vieta. Po trečiojo skambučio užgesus šviesoms ir pakilus scenos uždangai scenoje, atrodo, taip ir neprašviesėjo – beveik aklinoje tamsoje aukštai virš scenos pakibo muzikantai ir solistai. Netrukus iš tamsos scenos apačioje išniro du iki dantų apsišarvavę riteriai – Tankredis ir Klorinda – ir pradėjo įnirtingą kovą. Paryškinant judesius, jų rankos, kojos, galvos, ginklai judėjo tarsi visai atskirai ir savarankiškai – kiekvienam riteriui gyvybę įkvėpė po keturis "Lėlės" teatro aktorius. Solistai tarsi net nedainavo, o rečitatyvu pasakojo, kas vyksta scenoje, retkarčiais netikėtai išdygdami tarp kovojančių riterių.

Antrosios dalies – "Nedėkingųjų šokio" – veikėjai Venera ir Amūras sklandė tarp didžiulių debesų. Vėliau į sceną sugužėjo šešios senmergės – įspūdingos J.Skuratovos lėlės didžiuliais rūgščiais veidais, įkūnytos teatro "Utopija" aktorių. Renesanso požiūriu, išsižadėjusios meilės senmergės nusidėjo pačiam gyvenimui, todėl pelnytai pateko į pragarą. Tarp jų ir muzikantų vis išnirdavo didžiulė pomirtinio pasaulio dievo Plutono galva.

Neįpratę skaityti titrų

"Labai nepatogu skaityti titrus", – užvertusi galvą pasiskundė solidaus amžiaus ponia. Kauno žiūrovai nėra įpratę Muzikiniame teatre skaityti titrų – operos ir operetės čia paprastai atliekamos lietuvių kalba. Šį kartą Baroko epochoje sukurtų operų vokalo partijos skambėjo itališkai.

Kitoje eilėje pasigirdo tylios spėlionės – kokiais gi instrumentais grojama? "Lyg ir klavesinas", – pašnibždomis spėliojo kažkas. "Taip, iš tiesų buvo klavesinas. Taip pat – du smuikai, viola de gamba, panašus į gitarą barokinis instrumentas – teorba. Ir visa tai – senosios muzikos ansamblis "Brevis", kuriam vadovaujantis Darius Stabinskas tiesiog serga už tai, kad baroko muzika būtų atliekama taip, kaip reikia, – senoviniais muzikos instrumentais", – spektaklio muzikinės dalies vadovą gyrė vienintelis šiame projekte dalyvaujantis kaunietis tenoras Mindaugas Zimkus.

Jis pripažino, kad dainuoti ne pagal sumodernintas partitūras, o remiantis senaisiais C.Monteverdi sukurtų partijų originalais, jam buvo malonus iššūkis. "Vakarų Europoje baroko operos statomos dažniau, ten netgi atskirai rengiami barokinės muzikos atlikėjai. Juk Baroko epochoje – viso operinio meno, visos sceninės muzikos ištakos. Barokinės operos populiarios Prancūzijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje", – vardijo M.Zimkus. Anot jo, šio laiko operose daug laisvės paliekama atlikėjui. "Pirmojoje dalyje, skambant melodijai, solistas pasakoja viską laisvai. Antrojoje dalyje kompozitorius jau tiksliai parašė, ką kurioje vietoje atlikėjas turėtų dainuoti, kur ir ką pagražinti. Čia jau muzikos autorius nebepaliko visiškos interpretacijos laisvės atlikėjui, kas buvo būdinga iki Baroko epochos", – taip XVII a. muzikinį kontekstą apibūdino Kauno muzikinio teatro solistas.

Kokie publikos vertinimai? Kodėl vieni gyrė, kiti peikė? Skaitykite antradienį "Kauno dienoje".