Apie laikus, kai kauniečiai Laisvės alėjoje kasdien išgerdavo po 400 litrų pieno

Šiandien Laisvės alėja yra tokia, kokią ir matome. Ypatingai rudenį, kai miestiečius pasitinka ne tik eilę metų tuščiai stovinčios parduotuvių vitrinos, bet ir lapus jau numetusios liepos. Nuoga, liūdna ir vieniša.

Nepaisant nūdienos vaizdinių, Laisvės alėja turėjo turtingą istoriją, kuria gali drąsiai didžiuotis iki šiol. Kas geriau apie jos klestėjimo amžių papasakos, jeigu ne amžininkai. Taigi, koks alėjos portretas pavaizduotas ankstesnėje spaudoje?

Pirmieji pokyčiai

1994-ųjų gegužę spausdinto laikraščio „Vakarinis Kaunas“ rubrikoje „Ne vien retro“ Nika Vernerienė rašė, kad „pirmais pokario metais Laisvės alėja atrodė liūdnai: vargani, aprūkę pastatai, duobėti šaligatviai. TSRS vyriausybė skyrė lėšų Kauno miestui tvarkyti, didelė pinigų dalis – Laisvės alėjai, tuomet besivadinusiai Stalino prospektu.“

Tačiau ryškių pokyčių ilgai Laukti nereikėjo. Šeštajame dešimtmetyje – septintojo dešimtmečio pirmojoje pusėje prasidėjo rekonstrukcijos darbai. „Deja, ne visuomet efektingi. Štai modernus „Metropoliteno“ kino teatras paverčiamas prastoku architektūrine prasme Dramos teatru“, - rašė tuolaikinė spauda.

 Nesudėtinga suprasti, kad atgijusi gatvė džiugino miestiečius. „Einu Laisvės alėja. Ant suolelių paunksnėje ilsisi vyrai ir moterys, žaidžia vaikučiai. Aplink plyti socialistinis Kaunas, kuris savo teritorija beveik tris kartus, o gyventojų skaičiumi – beveik du kartus aplenkė senąjį prieškarinį Kauną. Gyventojų skaičius sparčiai artėja prie trijų šimtų tūkstančių“, - džiaugsmingai dar 1967-ųjų „Kauno tiesoje“ rašė A.Laurinaitis.

Skaniausia - dešrelės

Laikraščio „Gimtinė“ skiltyje „Mano Laisvės alėja“ 2000-ųjų gruodžio mėnesio numeryje išspausdinti vokiečių filosofo ir mokslotyros žinovo Georgo Domino atsiminimai apie pagrindinę miesto centro gatvę. Įdomu tai, kad vieni ryškiausių prisiminimų šiam asmeniui, vaikystę dar ketvirtajame dešimtmetyje praleidusiam būtent Laisvės alėjoje, siejasi su maistu. 

„Šalia mūsų „bromo“, taip mes vadinome platų praėjimą į mūsų kiemą, kairėje pusėje, buvo itališkų ledų parduotuvė. Mums, vaikams, šita parduotuvė buvo kaip prieškambaris į rojų. Jeigu turėjome keletą centų, būtinai nusipirkdavome šito puikaus skanumyno. Niekur Kaune ledai nebuvo tokie skanūs kaip čia. Ir dar vienas kulinarinis atrakcionas buvo mūsų Laisvės alėjoje: karštų dešrelių pardavinėjimas tiesiog gatvėje. Dešrelių pardavėjai („sasysnikai“) ant pilvo nešėsi blizgantį keturkampį katiliuką su karštu vandeniu. Medine replyte ištraukė vieną šitų puikių dešrelių, padėjo ant popierinės lėkštelės, pridėjo truputį garstyčių ir bandelę“, - nostalgiškai prisiminimais dalinosi G.Dominas.

Virsmas į pėsčiųjų gatvę

Vieną interviu su Kauno miesto vyriausiuoju dailininku Vytautu Krasausku 1979 rugsėjo 13 dieną buvo išspausdinęs  laikraštis „Vakarinės naujienos“. Asmuo pasakoja apie tai, kaip daugiau nei prieš tris dešimtmečius keitėsi vaizdiniai miesto centre.

„Pastarojo penkmečio metais miestas žymiai pagražėjo. Daug dėmesio skiriama masinio lankymo vietoms, miesto centrui, senamiesčiui. Patraukliu pėsčiųjų bulvaru palaipsniui tampa Laisvės alėja. Jau dvi jos atkarpos nuo Raudonosios Armijos prospekto sankryžos iki Majakovskio gatvės, ir nuo Majakovskio gatvės iki Maironio gatvių sankirtos skirtos tik pėstiesiems. Čia erdvu, malonu prisėsti ant suolelio medžių paunksnėje. Šiuo metu statybininkai triūsia sekančioje atkarpoje tarp Maironio ir Daukanto gatvių“, - Laisvės alėjos virsmą pėsčiųjų gatve komentavo V.Krasauskas. Taip pat jis pridūrė, kad „pakeitė savo vaizdą sodelis prie Muzikinio teatro, jis dabar susiliejo su nauja aikšte, susiformavusia priešais miesto Vykdomojo komiteto pastatą.“
Dar prieš kelis dešimtmečius laikinoji sostinė galėjo girtis ir fontanų gausa. Beje, tuo metu, kai išėjo šis „Vakarinių naujienų“ numeris, vandens purslai Laisvės alėjos viduryje dar netryško. „Jau nebeteisūs būtume sakydami, kad Kaune nėra fontanų. Vandens purslai trykšta senamiestyje, džiugina išradingumu spalvingas dainuojantis fontanas Sporto aikštėje, dekoratyvinis kaskadinis baseinas prie Muzikinio teatro. Dar bus įrengtas fontanas Laisvės alėjoje prie statomos universalinės parduotuvės, dekoratyvinis skulptūrinis fontanas Politinio švietimo namų kiemelyje“, - spausdino laikraštis.

Beje, tada dar tik kalbėta ir apie Laisvės alėjos pabaigoje ties dabartine autobusų stotele ant stulpo styrančią statulą: „Laisvės alėjos gale ruošiamas postamentas LTSR valstybinio dailės instituto auklėtinio Eriko Daugulio diplominiam darbui – skulptūrai „Žinia“.

Tačiau ir tais laikais problemų miesto centre jau įžiūrėta. „Grožis, žaluma traukia žmogų, o kur jam prisėsti, norint pasigėrėti fontano čiurkšlėmis Senamiestyje, paskaityti laikraštį senų medžių paunksnėje sodelyje prie Muzikinio teatro? Suolelių čia nėra ir žmonės sėdasi ant granitinių bortelių, o tai nepatogu. Suolelius pastatyti – komunalininkų darbas“, - švelniai piktinosi S.Krasauskas.

Lygino su Venecija

Kaip kauniečiai matė miesto centrą prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus? 1983 metų liepą laikraštyje „Literatūra ir menas“ išspausdintas interviu su Kauno miesto vyriausiuoju architektu Algimantu Sprindžiu. Kaip tik tada buvo suprojektuotas naujausias jo kūrinys – parduotuvė „Merkurijus“.

„Parduotuvėje interjeras privalo atitikti prekybininkų reikalavimus – pirkėjas turi pirmiausia matyti prekes, jos turi „garsiausiai kalbėti“. Todėl buvo pasitelktos ryškios spalvos, neoninė reklama ir geras apšvietimas. Daug dėmesio skyriau išorės reklamai, kuri Laisvės alėjoje turi būti išraiškinga. Ji turi šviesti pagal programą, keisti spalvas“, - ši A.Sprindžio citata atspindi ne tik „Merkurijaus“ vaizdą, bet ir užsimena apie tai, kokiomis priemonėmis buvo lengviausia pavilioti pirkėjus, kokios buvo reklamavimo tendencijos. 

Beje, architektas pateikė itin įdomų pagrindinės Kauno centro gatvės sugretinimą su užsieniu: „Laisvės alėjos struktūra kelia aliuzijų su Venecijos centro struktūra. Ten kanalais (o mūsų mieste Kęstučio ir K.Donelaičio gatvėmis) aptarnaujami gretimieji kvartalai, o per vidurį einanti pėsčiųjų gatvė veda į San Marko (Kaune – į Vitražo) aikštę.“
Kas prieš ketvirtį amžiaus alėjoje kūrė specifinę atmosferą? „Skoningai įrengtos parduotuvių vitrinos, ir reklama, iš Istorijos ir karo muziejaus sodelio atsklindanti varpų muzika. Sekmadieniais čia pražygiuoja „Trimito“ orkestras“, - atsakymą pavyzdžiais iliustravo A.Sprindys.

Trūko kultūrinio gyvenimo

„Teiraujantis kauniečių ir svečių, su kokiais vaizdiniais jiems siejasi Laisvės alėja, paaiškėjo, kad daugiausia – su prekyba (apie 60 proc.) ir vaikščiojimu – poilsiu (apie 30 proc.), be to, su kava, Olandija, vaikyste, moterimis, linksmybe, įvairove, malonumu, Vitražo galerija ir pan. Atvykstantys iš kitur į Laisvės alėją dažniausiai skuba dėl parduotuvių, kauniečiams ši gatvė – beveik vienodai ir prekybos, ir poilsio vieta“, - šiandieniniam kauniečiu tai kelia nostalgiškus prisiminimus, o tokios alėjos neregėjusiam jaunimui - skamba it paistalai.

Šis alėjos vaizdas atsispindėjo 1987 metų mėnesiniame literatūros, meno ir visuomeniniame – politiniame žurnale jaunimui „Nemunas“. Balandžio mėnesio numeryje spausdintame straipsnyje netgi stebėtasi alėjos populiarumu: „Vargu ar tokią sėkmę galėjo įsivaizduoti inžinieriai bei matininkai, suplanavę iš esmės gana standartinę visos Rusijos mastu XVIII a. pabaigos – XIX a. pirmosios pusės Kauno miesto dalį, kurioje ši gatvė turėjo būti, o pačiai gatvei nenumatę netgi aiškesnės funkcinės paskirties.

Jau 1982 kauniečiai ir svečiai vaikščiojo šia gatve ir galėjo pareikšti savo nuomonę apie nuveiktą iš tikrųjų didelį darbą. O tą nuomonę netiesiogiai patvirtina kasdieninis vaizdas: kai pažvelgi išilgai Laisvės alėjos, jos šonuose matai judantį banguojantį žmonių skruzdėlyną – tai ištisai alėją užplūdusi minia.“

Tačiau nepaisant klestėjimo, prieš kelis dešimtmečiu buvo įžvelgta ir problemų. Pagrindinė jų – kultūrinio gyvenimo stoka. „Kita vertus, populiarumas, ypač toks, kuriuo dabar pasižymi Laisvės alėja, turėtų priklausyti ne vien nuo parduotuvių skaičiaus ar prekių asortimento, ne nuo „Merkurijaus“ blizgesio, kavos kokybės kavinėse, jų aptarnavimo ir interjerų, bet ir nuo gilesnių reikšmingų mūsų visuomenei dalykų su pastovia verte.

Joje daugiausiai kol kas pasigendama kultūrinio konteksto, kurį išreikštų, atskleistų ir respektuotų reikšmingi miestui bei visai tautai jos praeities klodai. Tėra vienintelė Vitražo meno galerija. Ar to užtenka Kauno centro branduoliui, kuriame dar laikinosios sostinės laikotarpiu užsimezgė daugeliui mūsų kultūros ir meno sričių reikšmingas kūrimosi ir išėjimo į platesnius akiračius procesas?“, - klausė architektas ir istorikas Algimantas Miškinis interviu, publikuotame žurnale „Nemunas“.

Spindėjo skoningos vitrinos

Jeigu šiandieną žmonės Laisvės alėją regi kaip merdėjančią, tai prieš kiek daugiau nei dvidešimtmetį ši gatvė buvo piešiama tik ryškiomis spalvomis. „Turbūt negreit turėsime Lietuvoje dar vieną tokią alėją, kuri būtų taip mėgstama ir mylima ne tik didelių savo miesto patriotų kauniečių, bet ir daugybės Kauną pažįstančių kitų respublikos gyventojų. Laisvės alėja – Kauno širdis, centras, apie kurį sukasi, kunkuliuoja visas miesto gyvenimas“, - dar 1988 metais rašė žurnalas „Kooperatininkas“.

Ryškiai matosi ir dar vienas skirtumas. Dabar didžiojoje daugumoje Laisvės alėjos vitrinų kabo užrašai „Išnuomojama“. O prieš kelis dešimtmečius minėtame leidinyje buvo pastebėta, kad šioje gatvėje „su išmone ir skoniu apipavidalintos parduotuvių, kavinių, bistro ir barų vitrinos – čia gali daug ką nusipirkti, skaniai pavalgyti, išgerti kavos ar gaivaus gėrimo, atsigaivinti ledais.“

Taip pat užsimenama ir apie garsiausios pieniškų kokteilių kavinės mieste klestėjimo amžių: „O štai prie „Pieno baro“ trumpai prisėdęs gatvėje gali išgerti karšto ir šalto pieno, pieno kokteilio, suvalgyti čia pat ką tik iškeptų bandelių. Per dieną šiame bare iškepama ir realizuojama 5-6 tūkst. bandelių, o pieno išgeriama nuo 300 iki 400 litrų.“
Taip pat iš teksto, kurį spausdino žurnalas „Kooperatininkas“, galima matyti ir kaip virė tuometinis gyvenimas: sužinoti ne tik kauniečių maitinimosi įpročius, bet ir iki kelintos valandos buvo galima skaniai pavalgyti. „Įdomiai įrengta “Vakaro” visuomeninio maitinimo įmonė, kurioje gali paskanauti ledų, vištos kepsnio ir sulčių. Per dieną lankytojai čia suvalgo iki 70 kilogramų paukštienos. Tiesa, porcija nėra pigi. Čia alėjos svečias gali greitai užvalgyti ne tik dieną, bet ir vėlyvą vakarą, nes dirbama iki 23 valandos“, - situaciją nušvietė tuometiniai žurnalistai.

Ryškėja panašumai į šiandieną

Dar ir prieš penkiolika metų pagrindinė miesto centro gatvė pasižymėjo komercine paklausa. Žurnalas „Litas“, 1996 metų liepą spausdintame tekste „Laisvės alėjos įvaizdis“ pabrėžė, kad „alėjoje randama daugiausiai prekybinės paskirties įmonių (per 77 veikiančias įmones, iš kurių 84proc. sudaro ne maisto prekių parduotuvės). Gatvėje yra 46 maitinimo įmonės, - tai kavinės, barai, restoranai.“ Tokio skaičiaus šiandieną neberastume.

Tačiau jau tuo metu išryškėjo kai kurie panašumai į nūdieną, pavyzdžiui, saugumo klausimai bei vakarinių pramogų nebuvimas. „Jei dieną Laisvės alėja judri, tai vakare greit ištuštėja, tampa nykia ir pavojinga. Naktinių vitrinų su šviesų ir spalvų efektais nedaug, reklaminių plakatų, šviesos girliandų, kabančių tarp namų ar medžių, nėra. Kol kas Kaunas naktinio gyvenimo, o tuo pačiu ir įvaizdžio elementų neturi“, - tokie aspektai minėti žurnale „Litas“.