A.Nasvytis: projektuojant „Neringą“ esminį vaidmenį atliko širdis

Penktadienio vakarą „Neringa“ atgijo. 50 metų švenčiantis restoranas vėl buvo pilnas garsių visuomenės veikėjų ir intelektualų. Skambant Birutės Dambrauskaitės, Rasos Kaušiūtės, Rasos Rapalytės, Viktoro Malinausko ir kitų „Neringos“ scenoje ne vienus metus pasirodančių atlikėjų dainoms, restorano svečiai sukosi valso ritmu. Buvo ir legendinių Kijevo kotletų, o bene populiariausias „Neringos“ gėrimas – vynas – liejosi upeliais.
 
„Nors alkoholio čia visada buvo, niekas nenusigerdavo. Čia buvo susirenkama ne gerti, bet bendrauti“, - pasakojo poetas Algimantas Baltakis. Buvo etapas, kai jo gyvenime „Neringa“ buvo be galo svarbi – intelektualų klubas.
 
Broliai Nasvyčiai dar ir šiandien didžiuojasi savo prieš pusę amžiaus sukurtu darbu. „Nors buvome jauni, vos pabaigę mokslus, darėme, ką norėjome. Dabar architektais taip nepasitikima kaip anuomet“, - nostalgiškai prisiminė A.Nasvytis.
 
Tuo metu jo brolis Vytautas kalboms negaišo laiko. Jis šokdino į „Neringos“ šventę atėjusias viešnias, ypač savo anūkę. „Kartų susitikimas. Šiandien jaučiuosi taip, kaip prieš 50 metų. Aišku, šiokių tokių pokyčių yra. Pavyzdžiui, tualetai buvo daug didesni, mūsų tilpdavo bent keturios“, - pasakojo Undinė Nasvytytė, skaičiai rožiniu lūpdažiu ryškindama lūpas.
 
Paklausta, ar dažnai užsuka į „Neringą“, atsako, kad pastaruoju metu rečiau. „Tačiau jei tariuosi dėl interviu, tai visada čia. Su broliu irgi „Neringoje“ pasimatome“, - kalbėjo U.Nasvytytė.
 
A.Nasvytis „Neringoje“ pietauja kasdien. Jei nepasirodo per pietus, restorano personalas gali įtarti – kažkas ne taip, gal pasiligojo. Nors žvelgiant į brendį gurkšnojantį ir su bičiuliais bendraujantį A.Nasvytį stebiesi – iš kur tiek energijos! „Neringoje“ jis – kaip namuose.  
 
– Kas Jums yra „Neringa“?
 
- „Neringa“ yra mano kūdikis. Pirmasis mūsų su broliu rimtas darbas. Į jį mes įdėjome labai daug širdies. Bėgant laikui įgyjama patirties, tačiau būtent ta patirtis ir darbo stažas nebeleidžia taip nuoširdžiai projektuoti, kaip kad projektuojami pirmieji kūriniai. Projektuojant „Neringą“ pagrindinį vaidmenį atliko širdis. Ir vien dėl to man šis restoranas yra labai brangus.
 
– Kaip gimė restorano interjero koncepcija?
 
- Restorano interjero viziją įkvėpė jo pavadinimas. Prieš karą su šeima kiekvienais metais vasarodavom Nidoje. Su šiuo Lietuvos kampeliu susiję labai daug gražių prisiminimų ir emocijų. Pamanėme, kad suteikus restoranui „Neringos“ pavadinimą,  atsiskleistų ir daugiau galimybių – erdvinių bei architektūrinių interjero sprendimų: Nida, saulėlydis, jūra, kopos… Juk tais laikais viską reikėdavo aiškinti: kodėl siena atrodo taip, o ne kitaip. Taip gimė minkštos interjero linijos, primenančios tarsi vėją, tari kopas. Restorano pavadinimas inspiravo jo formą.
 
– Kuo ši kavinė, kai tik buvo atidaryta, skyrėsi nuo visų kitų?
 
- „Neringa“ nuo kitų kavinių iš esmės skyrėsi viskuo. Visu savo architektūriniu interjero sprendimu. Manau, kartu su broliu tada sukūrėme kito etapo interjerą, kuris atėjo kiek vėliau.
 
Kavinės seniau buvo labai paprastos – kaip valgyklos. Mes norėjome sukurti kažką visai naujo.
 
Siekėme, kad būtų ne taip, kaip įprasta ir ne taip, kaip visur kitur. Prie „Neringos“ restorano interjero kūrimo prisidėjo nemažai dailininkų, o tai tuo metu buvo neįprastas sprendimas.
 
Nuostabiausia buvo tai, kad „Neringos“ restoranas labai greitai prigijo prie Vilniaus. Manau, su nedidelėmis išlygomis užduotis, kurią sau išsikėlėme, buvo realizuota.
 
- Kas, Jūsų manymu, „Neringą“  padarė legenda?
 
- Čia rinkęsi žmonės. Ši kavinė – Lietuvos bohemos istorijos dalis. „Neringoje“ susirinkusi Lietuvos šviesuomenė diskutuodavo temomis, kurios buvo suvaržytos viešojoje erdvėje. Ši kavinė tapo savotišku pažinčių ir diskusijų klubu. Prie kavinės mažosios salės kampinių staliukų nuolat sėdėdavo kino pasaulio žmonės, rašytojai. „Neringoje“ visada būdavo labai gera atmosfera.