A. Aleksandravičiaus fotografijų paroda „Portretų galerija"

Prospekto fotografijos galerijoje (Gedimino per. 43, Vilnius) atidaryta Algimanto Aleksandravičiaus darbų paroda „Portretų galerija".

Fotografijos pokyčių, jos postmodernėjimo fone - vis daugiau žaidimų azarto, tarpdisciplininių projektų, noro atsiriboti nuo realybės atspindžio, o ypač sovietinio jos varianto - fotoportretininko A. Aleksandravičiaus pasirodymas ir greitas iškilimas lygintinas tik su XX a. vidurio lietuviškosios fotografijos sprogimu. Ne veltui jo sukurti portretai 2004 m. „Fujifilm Euro Press Photo Awards" fotografijų konkurse buvo pripažinti geriausiais Europoje.

Kuo ypatingas naujo fotoportretininko mūsų padangėje pasirodymas? Branda ir tempu. Iš pirmo žvilgsnio A. Aleksandravičiaus užmojai primena Lietuvos fotografijos tradiciją - dirbti plačiu mostu ir iki to momento, kada tema atrodo išgvildenta, lieka arba jos kombinacijos, arba mėginimas išeiti į kitą matymo lauką. Ar kas šiais karštligiškos skubos ir skaitmeninio operatyvumo laikais pasaulyje ryžtasi dideliems projektams ar nuosekliems žingsniams? „Žemės kvapas" anksčiau buvo didžiausias Lietuvos turtas. Dabar - intelektualūs ištekliai. Tad kur slypi A. Aleksandravičiaus potraukio į elitą priežastis? Kartu ir svarba ne vien fotografijai, bet ir visos Lietuvos kultūros istorijai, nes elitą išugdyti visada mums sekėsi sunkiai. Ne išimtis ir nauji laikai, kai elito ribos išsiplėtė - menas, verslas, pramogos, aptarnavimo sfera, o ribos tarp aukštuomenės ir eilinio žmogaus tapo paslankios. Beveik tiek pat ir taip pat, kaip elitinės kultūros įsitrynimas į masinę ir atvirkščiai - medijų ir interneto sąlygojama visų rūšių meno ir kultūros difuzija, bet kartu ir diferencijuotas prieinamumas prie įvairiausio lygmens kultūros klodų.

Metodo atžvilgiu A. Aleksandravičius laviruoja tarp reportažo ir žaidimo su žmogaus kauke. Fotografijoje atsiranda erdvė, kurioje įmanomi įvairiausi žaidimai. XIX a. viduryje apie fotoportretą buvo sakoma, kad jam, palyginti su daile, stinga meniškumo, nes jis esąs pernelyg momentinis, o dabar momentiškumas - pagautas ar „mačiūniškai" sužaistas - yra kaip tik fotoportreto privalumas, nes postmodernizmas nepripažįsta asmenybės nekintamumo įvairiausiose situacijose.

Puikiai portretų meistrą apibūdina menotyrininkė Agnė Narušytė: „Jau daug rašyta apie A. Aleksandravičiaus, kaip portretuotojo, talentą. Sugebėjimas priversti menininkų veidus sustingti apimtus kūrybinės įtampos, rašyti ar piešti akimis, šviesos režisūra, erdvės skaidymas ir personažo apibūdinimas naudojantis aplinkos daiktais skiria A. Aleksandravičiaus fotografijas nuo kitų. Jo portretai kompleksiški, dažnai žmogus stebimas iškart iš kelių žiūros taškų pasitelkiant atspindžius ir šviesą laužančias terpes. Daugelyje portretų tikrąjį veidą dubliuoja, papildo ar dar kitaip komentuoja koks nors nupieštas antrininkas. Galios įspūdį visada sustiprina dramatiškas apšvietimas, išryškinantis veido reljefą, kuriame pėdsakų paliko gyvenimo neramumai."

A. Aleksandravičiaus sukurtos Lietuvos ir užsienio meno žmonių portretų galerijos mastą (turime per 1000 portretų) galima palyginti su dar fotografijos aušroje anglų fotografo D. O. Hillio sukurtais klasikiniais portretais, vokiečio A. Sanderio Vokietijos žmonių portretais ar A. Sutkaus Lietuvos žmonių portretiniu ciklu. A. Aleksandravičius sėkmingai tęsia geriausias Lietuvos fotografijos mokyklos tradicijas, nesitenkina fotografavimu vien Lietuvoje, bet fiksuoja Rusijos, Ukrainos bei Europos šalių meno žmones.

Paroda veiks iki šių metų gruodžio 6 d. Galerija dirba kasdien, išskyrus sekmadienį ir pirmadienį, nuo 11 val. iki 18 val., šeštadieniais - nuo 11 val. iki 16 val.


Šiame straipsnyje: A.Aleksandravičius

NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių