A.Kaniava: žirgas - gyvūnas, o ne motociklas

Daug metų žirgams meilę jaučiantis, nuolat jodinėjantis ir net varžybose dalyvaujantis aktorius Andrius Kaniava kategoriškas: jei negali žirgui skirti pakankamai laiko, išvis jo nepirk.

– Kada atsirado jūsų meilė žirgams? – „Vilniaus diena“ pasiteiravo Keistuolių teatro aktoriaus.

– Jodinėti pradėjau būdamas vienuolikos metų. Buvo laikas, kai labai aktyviai tuo užsiiminėjau, norėjau patekti į profesionalųjį sportą. Bet tuomet to neleido sveikata, paskui buvo pauzė, pradėjau pagal profesiją užsiimti menais. Ir prieš daugiau nei dešimt metų vėl aktyviai į visa tai grįžau. Treniruojuosi jojimo trikovėje, dalyvauju varžybose. Kaip sportininkas ar mėgėjas? Sunku pasakyti, nes čia neskirstoma į vienus ar kitus, visi esame vienodi. Tai išeitų, kad gal kaip normalus sportininkas.

– Kokį žirgą turite ir kur jis dabar?

– Jau ketverius metus turiu gana kilmingą kumelę Grafiti. Kaip sakau, šiuo metu ji motinystės atostogose – laukiasi (juokiasi). Ji buvo gavusi traumą, gydėme, bet nepavyko. Išvežėme pas labai gerus mano pažįstamus į Širvintas, kurie ją puikiai prižiūri. Ganosi sau pievose, pramogauja, nuvažiuoju jos aplankyti vidutiniškai kartą per dvi savaites. Man tas gyvulys labai brangus. Bet žirgai jau toks dalykas – vienąkart pabandęs negali sustoti. Bet tik tiems, kurie iš tikrųjų myli žirgus.

– Ar daug atsieina išlaikyti žirgą?

– Galiu sakyti, kad man išlaikyti savąjį atsieina nemažai, bet tai tikrai nėra kas nors baisaus, kaip kartais žmonėms atrodo. Turėti arklį ir jį išlaikyti nėra tokia prabanga, kaip tai atrodo žmogui, kuris visiškai su tuo nesusijęs. Žmonės už baisias kainas perka šunis. Kai keletą kartų teko sužinoti tas kainas, man irgi ausys užsirietė. Žinoma, būna, kad kai žmogus nusiperka žirgą, iš pat pradžių jį „durnina“ visi: sukiša jam brangiausius pašarus, jis daugiausia moka už gardą ir pan. Man yra kitaip. Kadangi seniai šiame pasaulyje sukuosi, pažįstu žmones, o žmogiškasis veiksnys čia yra labai svarbus. Žinau visas kainas, kas kiek kainuoja, kur ko įsigyti.

Žinoma, yra daug tų vidinių dalykų. Pvz., žirgą kas pusantro mėnesio privaloma kaustyti, jam reikia vitaminų ir kitų dalykų, tada tų pinigų išeina. Aišku, visi gali „chaltūrinti“, nieko nedaryti, žirgas peraugusiomis kanopomis bus kelis mėnesius. Bet aš tai darau kas pusantro mėnesio. Juk jo kanopos auga kaip žmogaus nagai, kartais tvarkyti reikia jau ir po mėnesio. Jei paliksi taip, gresia trauma.

– Kaip ir kiekvienam sporte, taip ir žirgų egzistuoja tam tikros mados. Ar vaikotės mados tendencijų?

– Oi, ne ne. Žmogus, kuriam labai svarbu, kokia sezono apranga, mažiau dėmesio į žirgą ir kreipia. Man svarbu, kad arklys pavalgęs būtų, kad būtų sveikas. Šiuo atveju kaip aš ant jo atrodau – man nelabai rūpi.

– Kas jums yra žirgas ir ką duoda bendravimas su juo?

– Vadinu tai savo gyvenimo būdo dalimi. Kai išvažiavo mano kumelaitė, kurį laiką neturėjau žirgo, kuriuo būčiau galėjęs joti. Man net lengva depresija prasidėjo. Paskui viskas susitvarko, pažįstami duoda savo žirgą pajodinėti, apsipranti. Bet iš pradžių atrodo, kad iš tavęs kažką svarbaus ištraukė ir jautiesi lyg kybantis ore. Pats savęs nesupranti, nei darbą dirbti norisi, nei ką kita veikti. Bet po kurio laiko viskas grįžta į savo vėžes.

– Kaip nutinka, kad įsigeidę jodinėti žmonės perka žirgus, o dingus norui jie dažnai paliekami tik egzistuoti?

– Galiu papasakoti jums klasikinį atvejį. Tėvai išgali ir nuperka vaikui žirgą, tikėdamiesi, kad jis sportuos. Vaikas baigia mokyklą ir, pvz., išvažiuoja į užsienį. Dingsta noras sportuoti, atšąla meilė žirgams, ir tas arkliukas lieka. O jis – ne motociklas, nori valgyti. Tėvai laiko, prižiūri, maitina, bet ilgainiui ima „chaltūrinti“. Ir tada to vargšo arklio likimas nepavydėtinas. Nusprendžia jį parduoti, ir jis keliauja iš rankų į rankas. Tokiais atvejais arkliai pradeda nykti tiek fiziškai, tiek dvasiškai, kaip mes sakome, gyvulys tampa „be dūšios“. Tai nereiškia, kad tą žirgą muša ar kaip nors fiziškai baisiai su juo elgiasi, bet jo nebetreniruoja, jis nebejuda tiek, kiek turi, yra blaškomas.

– Ką pasakytumėte tokiems prižiūrėtojams?

– Mano paprastas palinkėjimas visiems žmonėms būtų toks: žirgas – ne šuniukas ir ne kačiukas, į dėžutę nepasisios, į lauką išvestas nepakakos. Jis yra didžiulis gyvulys, jam reikia priežiūros, jis turi nuolat judėti, nes žirgas sutvertas judėti. Jo negalima uždaryti į gardą ir konservuoti. Jam nuolat reikia gryno oro, jeigu žirgas jo negauna, prasideda plaučių ligos, jeigu užsistovi, prasideda bėdos dėl sausgyslių, sąnarių. Taigi jei kasdien žirgui negali skirti trijų valandų, geriau jo išvis nepirk.


Šiame straipsnyje: Andrius Kaniavažirgai

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių