A.Gelūnas: apie emigraciją ir nulius biudžete (interviu)

Vakar Kaune apsilankęs kultūros ministras Arūnas Gelūnas menininkų emigracijos iš mūsų miesto priežastimis laiko ne tik sudėtingas sąlygas čia įgyvendinti savo projektus, bet ir išsilavinusios auditorijos trūkumą.

– Kokios, jūsų nuomone, didžiausios kultūros problemos Kaune?

– Kaip kaunietis ir kaip stebintis šį miestą žmogus manau, kad čia su kultūra viskas yra gerai. Kalbant apie infrastruktūrą, reikia kuo greičiau pabaigti Kauno valstybinio dramos teatro rekonstrukciją, kad ji netaptų teatro destrukcija. M.K.Čiurlionio dailės muziejaus rekonstrukcijos taip pat negalima atidėlioti.

– Šių dviejų Kaunui tokių svarbių objektų rekonstrukcijos yra įstrigusios…

– Dramos teatras ir M.K.Čiurlionio muziejus patenka į svarbiausių Respublikoje šiuo metu rekonstruojamų pastatų ketvertuką, kaip ir Nacionalinė M.Mažvydo biblioteka ir Klaipėdos dramos teatras. Suprantame, kaip svarbu kuo skubiau baigti remonto darbus. Apie tai kalbamės su Vyriausybe. Šiems objektams sieksime skirti maksimalius asignavimus.

– Dėl užsitęsusių rekonstrukcijos darbų Dramos teatras 90-mečio jubiliejų gruodį švęs su išgriauta didžiąja scena. Darbams visiškai užbaigti reikia dar 35 mln. litų. Jei ši suma būtų skirta neatidėliojant, darbai būtų baigti per dvejus metus. Ar toks terminas realus?

– Jei kalbėtume vien apie projektų finansavimą per Kultūros ministeriją, ši suma nereali. Tai galbūt taptų įmanoma, jei atsirastų kofinansavimo šaltinių. Dramos teatras turėtų gauti kofinansavimą kaip kultūros paveldo objektas iš ES struktūrinių fondų. Kiek man žinoma, po 10 mln. litų numatyta tiek Klaipėdos dramos teatrui, tiek KVDT. Šios lėšos galėtų būti skirtos per artimiausius dvejus metus.

– M.K.Čiurlionio dailės muziejaus šiemetinis biudžeto deficitas siekia 0,5 mln. litų. Komunaliniams mokesčiams padengti skirta per mažai lėšų, sąskaitos už šildymą iš dalies apmokamos iš darbuotojų atlyginimų, parodoms organizuoti neskirta nė lito. Jau nekalbant apie tai, kad įstrigo muziejaus rekonstrukcija. Ar tai normalu?

– Netoleruotina, kad sąskaitos už šildymą padengiamos iš darbuotojų atlyginimų, nes žmonės yra svarbiausi. Kiek esu spėjęs susipažinti su kultūros srities biudžetu, palyginti su 2008 m., jis yra katastrofiškai sumažėjęs, daugelyje įvairias programas finansuojančių eilučių – nuliai. Mes nuolat keliame šią problemą, stengiamės įrodyti Vyriausybėje, kad panaikintos mokestinės lengvatos ir sumažintas biudžetas ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje menininkus, gyvenančius iš kūrybinės veiklos, įstūmė į labai sunkią padėtį. Kad ši padėtis būtų ištaisyta, turi būti žengta dar labai daug politinių žingsnių. Tiek aktorių, tiek muzikantų pajamos yra nepaprastai menkos, ir tada labai patraukli pasidaro emigracijos pagunda.

– Kauno menininkai migruoja ne tik Vakarų kryptimi – ir į Vilnių. Gal Kaunas – beviltiškas kultūrine prasme, kad iš jo taip bėga menininkai?

– Žinoma, ne. Jau vien ko verta Dramos teatro veikla ar dailininkų postarsininkų sukurta kultūrinė terpė. Menininkų geros savijautos mieste pobūdį nulemia platesnis kontekstas, ne tik tai, ar jų parengti kultūros projektai remiami, bet ir ar yra atitinkamo lygio, skonio, interesų žiūrovas, ar menininkai jaučiasi adekvačiai suprantami. Kalbant apie šiuolaikinį meną, galbūt menininkai jaučiasi labiau suprantami Vilniuje, pagaliau – Berlyne ar Londone. Čia – platesnio sociokultūrinio konteksto klausimas. Istoriškai žiūrint, kultūra suklestėdavo ten, kur suklestėdavo ekonomika. O ekonominės investicijos truputėlį aplenkė Kauną. Galbūt Kaunas yra per ilgai užsibuvęs prie senojo laikinosios sotinės įvaizdžio. Jis turėtų atrasti naują savo tapatybės formą, kuri labiau įkvėptų menininkus.

– Kauno menininkai, įvairios institucijos teikia kultūros projektus, tačiau tarp svarbiausių valstybinių renginių jie nepatenka: taip buvo ir su Lietuvos tūkstantmečio programa, ir su Žalgirio mūšio minėjimu. Ar tai – ne centristinės kultūros politikos, vykdomos iš sostinės, požymis?

– Kultūros decentralizacija yra vienas mūsų atvirai deklaruotų prioritetų. Peržiūrėti regionų politiką yra kultūros politikos decentralizacijos dalis. Mes tikrai bandysime žiūrėti į teikiamų projektų kokybę, o ne į tai, kur geografiškai jie koncentruojasi. Tačiau Kauną labai sunku pavadinti regionu – juk jis yra pačiame Lietuvos centre. Geografinė padėtis tarp dviejų didžiausių Lietuvos upių yra labai dėkinga strategiškai. Ji leidžia tikėtis, kad miestas atras naujų kultūros koncepcijų.

– Kaune yra daug apleistų kultūros paveldo pastatų. Vieni ryškiausių – baigianti nugriūti buvusi Kauno žydų ligoninė Senamiestyje, nemažai Šančių kareivinių pastatų. Ar realu pastatų šeimininkus priversti labiau rūpintis jiems priklausančiais paveldo pastatais?

– Šiandien paveldo rekonstrukcijos kompensavimo biudžetas yra smarkiai sumenkęs – siekia vos 5 mln. litų metams visai Lietuvai. Už tokią sumą galima rekonstruoti tik vieną mažą arba vidutinio dydžio objektą. Valstybei krizės sąlygomis rūpintis visu paveldu yra per sunki našta.

– Esate minėjęs, kad paveldosaugos namų šeimininkams Nidoje galėtų būti kompensuojamas plastikinio ir autentiško lango rėmo skirtumas – taip esą gyventojai būtų labiau skatinami negadinti paveldo. Ar tą patį galima pasakyti apie saugotinus namus Žaliakalnyje?

– Tai galiotų absoliučiai kiekvienam paveldo objektui. Nida buvo išskirta dėl to, kad ten paveldo namų koncentracija yra labai didelė ir jie yra vienodo tipo. O kalbant apie Kauną – galiotų tas pats vakarietiškas paveldo rėmimo modelis. Pagal jį paveldo išsaugojimo naštos siekiama neužkrauti vien ant pastato šeimininkų pečių, bet stengtis atrasti kompromisą tarp gyventojo įnašo ir valstybės arba viešojo intereso. Ekonomika pradeda atsigauti ir apie tokį fondą reikėtų pradėti galvoti kiek įmanoma greičiau.