Lygiai prieš 600 metų, balandžio mėnesį, Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas Kaune pradėjo telkti kariuomenę lemtingam mūšiui prieš kryžiuočius.

To laiko liudytojai – mums prieš akis.

Užpildė istorijos spragą

Žvangant kalavijams ir skambant viduramžių muzikai, Vytauto Didžiojo karo muziejuje atidaryta paroda "Lietuvos karys Žalgirio mūšyje", skirta šio mūšio 600-osioms metinėms.

Apie Žalgirio mūšį skaitė kone visi, apie jį rašo ir rašys. Tačiau vienas svarbiausių dalykų – kaip iš tikrųjų anuomet atrodė Lietuvos karys, nežinoma. Užpildyti šią spragą sumanė Karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas istorikas Arvydas Pociūnas.

"Pamatę riterius su šarvais, daugelis mano, kad taip ir mes atrodėme. Nieko nuostabaus, turėjome ir šarvus. Vis dėlto reikėjo pamatyti, koks iš tikrųjų buvo karys", – pasakojimą pradėjo parodos iniciatorius, rekonstravęs keleto Lietuvos karių ginkluotę ištyręs archeologinius radinius.

Remdamasi istoriko išvadomis dailininkė Agnietė Janušaitė-Vitkūnienė nupiešė iliustracijas, kaip galėjo atrodyti mūšyje Vytautas Didysis, kiti kariai bei šauktiniai.

Visi naujoje ekspozicijoje rodomi eksponatai – iš muziejaus fondų, nėra nė vieno pasiskolinto. Jie surinkti per archeologinius kasinėjimus Kauno mieste bei rajone.

Buvome lygiaverčiai priešui

Ar kuris nors eksponatų pabuvojo Žalgirio mūšyje, istorikas negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti.

"Sunku atsakyti. Jie būdingi būtent XIV ir XV a. Teigti, kad mūšyje jie nedalyvavo, negalime", – sakė pašnekovas. Tiesa, vienas kitas eksponatas yra XIII a. Kita vertus, tai nereiškia, kad jis negalėjo būti naudotas lemtingame mūšyje įveikiant kryžiuočių ordiną.

Ir tais laikais ginklai buvo labai brangūs, sekti madą, kuri keisdavosi kas keliasdešimt metų, nebuvo galimybės. Pavyzdžiui, lakštiniai plieniniai šarvai tais laikais kainavo 45 karves arba 15 kumelių. "Šiandienos mastais tai būtų kaip automobilio "Rolls Royce" vertė. Dažnai keisti juos galėjo tik karalius, valdovas arba jo svita", – paaiškino A.Pociūnas. Visi kiti, pasak jo, įstengdavo pakeisti nebent atskiras šarvų ar ginklų dalis.

Atlikus rekonstrukciją, paneigti ankstesni mitai. Pasak istoriko, pradžioje buvo rašoma, kad lietuviai Žalgirio mūšyje buvo prastai ginkluoti, kone nuogi, apsidangstę tik su kailiais. Pastaruosius 50–70 metų buvo rašoma, kad Lietuvos kariuomenė buvo neblogai ginkluota. Pati vėliausia versija – buvome gerai ginkluoti, bet šiek tiek silpniau nei kryžiuočiai.

"Tačiau tokiu atveju būtume neatlaikę pirmos kryžiuočių atakos, o mes atsilaikėme visą valandą. Tai kas tokie prieš kryžiuočius stovėjo?" – retoriškai klausė A.Pociūnas ir priėjo išvadą: buvome nei prastesni, nei pranašesni.

Lengvesni ir judresni

Karo istorijos žinovo duomenimis, Žalgirio mūšyje priekinėse linijose puolusių kryžiuočių šarvų svoris buvo apie 50 kg, žirgų – apie 600 kg. Visa svorio, jėgos koncentracija – į ietį.

"Su tokia jėga jie būtų persmeigę po du tris mūsų karius. Tiesa, mūsiškių šarvų svoris sudarė apie 33 kg, žemaitukai – apie 450 kg. Tačiau mes buvome manevringesni", – lygino A.Pociūnas.

Pasak istoriko, lietuvių galvas dengė šalmai – basinetai, paliekantys atvirą veidą. Vokiečių riterių šalmuose – tik maža skylutė akims, tad lietuviams orientuotis ir judėti buvo lengviau.

Istoriko tvirtinimu, kryžiuočių ginkluotė buvo tokia pat, kaip ir lietuvių bei lenkų, tik riteriai vilkėjo lakštiniais šarvais. Teiginiai, kad buvo šarvuoti ir žirgai – neteisingi. "Žirgus šarvuoti pradėta tik po Žalgirio mūšio", – patikslino istorikas.

Aplinkybės – mūsų naudai

A.Pociūnas atkreipė dėmesį, kad puolant kryžiuočiams padėjo nuokalnė: "Žinoma, pirmos ir antros eilės mūsų karių žuvo. Jei būtume buvę ginkluoti visiškai lengvai, būtų mus išbadę."

Tačiau vėjas su dulkėmis pūtė į akis kryžiuočiams. "Dedant aplinkybes ant svarstyklių, jos nusviro mūsų naudai", – įsitikinęs karo istorijos žinovas.

Jis pasididžiuodamas komentavo kovos baigtį lėmusį lietuvių manevrą.

"Lietuviai imitavo bėgimą, tačiau vėliavos nė vienas nepametė, tai rodo, kad atsitraukimas buvo organizuotas. Jei mūsų kariuomenė nebūtų grįžusi į mūšį, būtų likę kovoti lenkai su vokiečiais. Be abejo, galėjo Lenkijos kariuomenė nugalėti kryžiuočius. Tačiau kryžiuočiai tvarkingai atsitrauktų. Koks laimėjimo rezultatas? Trečioji jėga buvo Lietuvos kariuomenė. Kada ji grįžo ir puslankiu apsupo, įvyko lūžis, kryžiuočiai paniškai bėgo iš mūšio lauko", – dėstė istorikas.

Ne visi Lietuvos kariai buvo šarvuoti ir ginkluoti vienodai – tai priklausė nuo jų užimamos padėties.

Pulko vadas ar valdovo svitos nariai dėvėjo šalmus – basinetus, lakštinius šarvus, po jais – grandininius šarvus. Ant šarvų viršaus – tekstilinės liemenės. Jų spalvos padėdavo atskirti pulkus.

Kunigaikščio šalmas su karūna

Didžiojo kunigaikščio Vytauto basinetas, manoma, buvo išskirtinis, papuoštas karūna, o plieniniai šarvai – paauksuoti. Jis turėjo ne tik kalaviją, bet ir plunksnuotį (buzdyganą). Tai ne tik ginklas, bet ir valdovo skeptro simbolis.

Pasak A.Pociūno, tokie ginklai kariuomenėje randami nuo Egipto laikų. Buzdyganas naudojamas kaunantis vienas prieš vieną. "Su buože sulankstai šarvus, bet lengvai ją gali ištraukti pakartoti smūgį ir sutrupinti priešui kaulus. Buzdyganas įstringa į šarvus, norint jį ištraukti, reikia turėti jėgos", – komentavo karo žinovas.

"Vytautui išrinkome juodą žirgą su balta žvaigžde kaktoje. Panašų turėjo Jogaila. Nemanau, kad Vytautas, gaudamas dovanų iš Aukso ordos chano, turėjo prastesnį. Jis turėjo ne vieną žirgą", – pridūrė parodos rengėjas.

Reguliari kariuomenė buvo su šarvais, o šauktiniai kariai ne taip gerai buvo apsaugoti nuo smūgių – neturėjo šarvų, jojo ant žemaitukų.

Tačiau, pasak istoriko, buvo kaunamasi suformavus pleištą: priekyje ir šonuose kovėsi geriausiai ginkluoti kariai, o viduje – silpnesnieji.

"Viskas priklausė nuo lyderių, o vėliau, per mūšį, kovojo vienas prieš vieną. Susijungus į vieną krūvą kelioms dešimtims tūkstančių karių, buvo baisu. Frontas – keturių kilometrų", – mėgino iliustruoti pašnekovas. Silpniau ginkluotų, pasak jo, buvo ir Kryžiuočių ordino, ir lenkų kariuomenėse.

"Pažiūrėkit, kaip buvo išpuošti mūsų žirgai, kiek jiems skiriama dėmesio. Lygiai taip pat lietuviai dabar prižiūri ir automobilius – didžioji dalis stengiasi, kad jie blizgėtų. Argi galėjo būti, kad žirgai išpuošti, o patys prastai ginkluoti?" – naujų puikios lietuvių ginkluotės įrodymų rado istorikas.

Tarp archeologinių radinių – sidabru dekoruotos kamanos, metalo pasagėlėmis puošti diržai prie balno, žirgų galvas juosė daugybė žvangučių. Kokia pastarųjų paskirtis, istorikas gali nebent spėti: "Grožis yra grožis. Tačiau žirgai baidosi triukšmo. Gali būti ir tokia hipotezė, kad žvangučiai baidė priešų žirgus."

Ginkluotę anuomet gamino vietiniai kalviai – ginklakaliai. A.Pociūnas atkreipė dėmesį, kad aplink Kauną – vien piliakalniai, ten virė visas gyvenimas ir galėjo būti kalami ginklai. "Be abejo, dalis ginklų buvo perkami arba paimami kaip mūšių trofėjai", – pridūrė jis.

Pamatyti unikalius eksponatus Karo muziejuje Kaune galima iki birželio 13 d. Po to kelias savaites paroda viešės Seime, o nuo liepos 15 iki rugpjūčio 31 d. vėl bus rodoma Karo muziejuje.