Geriausiu vadovu Europoje pripažintas verslininkas Ilja Laursas augo tipiniame Kauno daugiabutyje, mokėsi tipinėje mokykloje, kasė lysves tipiniame kolektyviniame sode ir iki šiol šiame sode kasmet švenčia savo gimtadienius.

Keičia pasaulį

JAV žurnalas „Time“ išrinko 10 verslų, kurie pakeis pasaulį, – į šį dešimtuką įtraukta ir programas mobiliesiems telefonams platinanti bendrovė „GetJar“, kurios pagrindinis savininkas yra lietuvis olandiška pavarde I.Laursas. Jis sulaukė išskirtinio pripažinimo ne tik už Atlanto, bet ir ir Senajame žemyne: Europos verslo laikraščių asociacija, jungianti 52 svarbiausius Europos verslo laikraščius (taip pat ir garsius JAV leidinius „Wallstreet Journal“, „Financial Times“ ir kt.) I.Laursui skyrė apdovanojimą „Europos metų vadovas 2011“.

„Ilja Laursas: žmogus, keičiantis pasaulį“, „Ilja Laurso patarimai verslininkams“, „Ilja Laursas pristatys mobiliojo pasaulio tendencijas Davoso forume“ – tokios antraštės apie šį 36-erių vyrą jau spėjo sukurti įmagnetintą aureolę.

Tačiau žinios iš asmeninio I.Laurso pasaulio labai šykščios. Jis nesirodo vakarėliuose, nesiautėja naktiniuose klubuose, nesifotografuoja prie savo naujo automobilio. Netgi neskelbia jo markės. Tik prasitarė, kad nuo savo namų Vilniuje iki biuro atvažiuoja per šešias minutes.

Kaune gimęs, vaikystę ir paauglystę čia praleidęs verslininkas „Kauno dienai“ pasakojo apie savo šeimą, apie išminties paieškas, sėkmės paslaptis, sąžiningą verslą ir paradoksalias išvadas, stebint protingų ir patyrusių žmonių elgesį.

– Lietuvoje gana populiarios diskusijos apie tam tikrą rungtyniavimą tarp Vilniaus ir Kauno. Ar jums, kaip buvusiam kauniečiui, tokios diskusijos atrodo aktualios? – „Kauno diena“ paklausė I.Laurso.

– Kai buvau maždaug dešimties metų, vykdavo ginčai, kas yra geresni: kalniečiai ar „paparčiai“. „Paparčiai“ – tai Kauno rajonas prie buvusios „Paparčio“ parduotuvės, kur gyveno mano šeima. Vieni sakydavo: mes esame kietesni, nes pas mus yra parduotuvė „Papartis“, mokykla su baseinu, su gera sporto sale. Kalniečių rajone gyvenantieji atrėždavo: nieko panašaus – kietesni yra kalniečiai, nes ten daugiau naujų namų ir rajonas sparčiai plečiasi.

Jei visiškai atvirai, tai ta diskusija apie Vilnių ir Kauną man primena diskusiją apie „paparčius“ ir kalniečius. Kai paaugi, suvokti, kad kalniečiai ir „paparčiai“ yra visumos, kuri vadinasi Kaunas, dalis. Tas suvokimas ateina tuomet, kai pradedi važinėti troleibusu ir miestą imi matyti kaip visumą. Kai įsigyji pirmą asmeninį automobilį, kaip visumą imi matyti jau visą Lietuvą. Studentavimo laikais tris ar keturis kartus per savaitę važinėdavau tarp Vilniaus ir Kauno. Kaunas ir Vilnius man tapo ta pačia erdve. Kai persėdau į lėktuvus, viena visuma tapo Vilnius ir Londonas, nes psichologiškai šiuose miestuose jaučiuosi beveik vienodai. O kažkada mačiau didžiulį skirtumą tarp Kalniečių ir „paparčių“...

Gimtadieniai – prie Lapių

– Skaičiau, kad per metus įvairiuose pasaulio viešbučiuose praleidžiate apie 250 dienų. Gal toks gyvenimo būdas jus jau suformavo kaip kosmopolitą ar vis dėlto jaučiate emocines, dvasines sąsajas su ta aplinka, kurioje išaugote?

– Bekeliaudamas supratau, kad Lietuva – tai ta vieta, kurioje, bent jau artimiausiu metu norėčiau gyventi. Sentimentai yra labai stiprūs. Netgi ir atsiribojus nuo sentimentų, galima sakyti, kad Lietuva yra aukštos gyvenimo kokybės šalis. Turiu galvoje ne ekonominę gerovę, bet aplinkos ypatumus, santykius su žmonėmis. Esu išaugęs toje aplinkoje, čia yra mano tėvai, draugai ir čia lengviausia sukurti stabilų komforto jausmą.

Man patinka būti prie ežerų, patinka rinkti grybus. Tokį komfortą, tokį susiliejimą su aplinka kitur būtų sunku sukurti. Tai aiškiai suvoki, kai paragauji kitokios kultūros. Nors kitoje aplinkoje gali būti daug grožio, blizgesio, bet vis dėlto aiškiai suvoki, kad tai ne tavo aplinka. Gal po 20 ar 30 metų prie to gali priprasti, bet ar verta save ardyti ir bandyti būti tuo, kuo nesi. Darbo sferoje tuos skirtumus nesunku toleruoti, nes profesinis bendravimas yra supanašėjęs visame pasaulyje.

– Ar dažnai būnate Kaune?

– Gegužės mėnesį buvau porą kartų. Lankiausi Kauno klinikose, kur gydau sportuojant patirtą kelio traumą. Kaune, beje, labai geri gydytojai. Kita apsilankymo proga buvo daug linksmesnė. Tėvų kolektyviniame sode Lapėse tradiciškai šventėme mano ir tėvo gimtadienius: aš gimęs gegužės 2-ąją, o tėvas – gegužės 5 d. Į šią šventę susirenka giminės, draugai ir buvę bendraklasiai. Kolektyviniame sode vaikystėje praleisdavau vasaras ir daug savaitgalių. Man čia ir dabar patinka, nes yra tvenkinių, miškas, kur galima pauogauti ir pagrybauti.

Nukentėjo nuo sprogmenų

– Papasakokite apie savo šeimą.

– Mano šeima nėra išskirtinė. Iš pradžių gyvenome netoli „Paparčio“ parduotuvės esančiame penkiaaukštyje, paskui Kalniečių rajone. Lankiau 20-ąją vidurinę mokyklą. Išskirtinumas galbūt galėtų būti tai, kad abu tėvai dirbo su elektronine pramone susijusiose įmonėse. Tėvas – tuomečiame Kauno radijo technikos mokslinių tyrimų institute, mama – panašaus profilio įmonėje netoli dabartinio Kauno automobilių turgaus. Kai man buvo maždaug penkeri, jų darbovietėse aptikau tai, ką būtų galima pavadinti pirmaisiais kompiuterių protėviais. Jie buvo panašūs į didžiules dėžes, bet jais jau galėjome žaisti. Tai buvo pirmasis mano susižavėjimas kompiuteriais. Su broliu išnaudodavome kiekvieną progą ateiti pas tėvus į darbą ir pažaisti. 2 psl. >>