© Scanpix nuotr.

Artimai Šabtajų Kalmanovičių pažinoję kauniečiai prisimena, kad velioniui šventė būdavo atvykti į gimtąjį Kauną, o Šabsiko (taip jį vadino draugai) atvykimas – šventė jį sutinkantiems.

Verslas – ne svarbiausia

Š.Kalmanovičius buvo be galo turtingas žmogus, tačiau jį pažinoję žmonės sako, kad jis niekada nebuvo šaltakraujis verslininkas. Jį pirmiausia prisimena kaip sentimentalų, šiltą žmogų.

"Su tokiu žmogumi neįmanoma turėti vien verslo reikalų. Pirmiausia paklausdavo, kaip tavo sveikata, kaip gyvena šeima, o apie reikalus lyg šiaip sau pakalbėdavo. Nesu girdėjęs, kad jis apie verslą būtų kalbėjęs prie pašalinių, su tuo verslu nesusijusių žmonių", – pasakojo Kauno žydų religinės bendruomenės reikalų tvarkytojas Mauša Bairakas.

M.Bairakas Š.Kalmanovičių prisimena dar prieš jam ir jo šeimai išvykstant į Izraelį, 1971 m. Jau tada charizmatiškas, energija trykštantis jaunuolis prie savęs traukte traukė žmones.

Tiesa, iš tuomečių Š.Kalmanovičiaus artimiausių draugų Kaune niekas nebegyvena. Dalis jų mirę, kai kurie gyvena Maskvoje, kai kurie – Izraelyje.

Be galo mylėjo gimtąjį miestą

Be M.Bairako, iš Lietuvoje gyvenančių tikriausiai Š.Kalmanovičių geriausiai pažinojo Ramūnas Šalūga – magnato verslo partneris ir reikalų patikėtinis Lietuvoje.

R.Šalūga su Š.Kalmanovičiumi susipažino prieš penkiolika metų, kai įgaliotas Arvydo Sabonio nuvyko pas verslininką į Maskvą, kad įkalbėtų jį prisidėti prie "Žalgirio" gelbėjimo ir A.Sabonio krepšinio mokyklos kūrimo.

"Mane iškart pribloškė nuoširdus jo bendravimas. Taip pat sužavėjo, kad jis laisvai kalbėjo lietuviškai. To nesitikėjau", – prieš skrydį į Š.Kalmanovičiaus laidotuves Izraelyje pasakojo R.Šalūga.

Apie verslą tuomet R.Šalūgai su magnatu pavyko pakalbėti tik po to, kai šis iš svečio iškvotė viską, ką jis žinojo apie nuotaikas, gyvenimą, politinę ir ekonominę padėtį Lietuvoje.

Dar daugiau laiko iki pokalbių apie piniginius reikalus prireikė, kai milijonierius atvyko į Kauną.

"Mes turėjome jam daug klausimų, vis skubinome, o jis prašė laiko atsitokėti. Tiesiog vaikščiojo po Laivės alėją ir gyveno prisiminimais. Tik tada mums atsivėrė akys, kokią meilę jis jautė Kauno miestui", – kalbėjo R.Šalūga.

Laisvės alėja Š.Kalmanovičiui buvo daugiau nei gatvė. Jis joje užaugo. Atvykęs į Lietuvą jis susirado ir ketino išpirkti butą, kuriame su tėvais gyveno prieš išvykdamas į Izraelį. Nuo pirkinio jį atkalbėjo motina Mija, nes butas jau anuomet buvo avarinės būklės. Netrukus tame pastate įsikūrė "Kauno" viešbutis. Pro jį praeidamas Š.Kalmanovičius stabteldavo, užversdavo galvą ir pažiūrėdavo į trečio aukšto langus.

Paveldėjo senelio dvasingumą

Į Kauną atvykęs verslininkas netrukus tapo Kauno sinagogos rėmėju. M.Bairakas pasakojo su milijonieriumi artimiau susipažinęs prieš vienuolika metų, kai tapo sinagogos administratoriumi. M.Bairakui Š.Kalmanovičius paliko rimto, savimi pasitikinčio žmogaus įspūdį. Jis iškart pasisiūlė atlikti didelį darbą – sinagogoje paauksuoti altorių. Iš Maskvos atvežti trys restauratoriai prie altoriaus krapštėsi visą vasarą.

Į sinagogą Š.Kalmanovičius užsukdavo visada, kai būdavo Kaune, o į ją užėjęs pirmiausia pabučiuodavo ant sienos kabančią savo senelio Danieliaus nuotrauką. Danielius po Antrojo pasaulinio karo buvo vienas iš žydų bendruomenės lyderių.

"Manau, kad Šabtajus paveldėjo senelio dvasią. Jis buvo be galo dvasingas", – sakė M.Bairakas.

Gyveno "Žalgiriu"

Finansiškai Š.Kalmanovičius rėmė ne tik sinagogą, bet ir į bėdą patekusius bendruomenės narius. Buvo draugiškas, visą bendruomenę sveikindavo švenčių, gimtadienių progomis, pasižymėjo puikia atmintimi.

"Tai žmogus, kuris žinojo, ką reiškia padėti žmogui. Jis buvo tikras litvakas. Draugai jį vadindavo tiesiog Šabsiku", – prisiminimais dalijosi M.Bairakas.

Š.Kalmanovičius ne tik rūpindavosi žydų bendruomenės nariais, bet ir dalijosi su jais savo rūpesčiais, džiaugsmais. Kai prieš dešimt metų "Žalgiris" laimėjo Eurolygos taurę, Š.Kalmanovičius ją atvežė į sinagogą ir leido palaikyti visiems norintiems. Vėliau verslininkas paprašė taurę palaiminti, kad ji į Kauną atvyktų ir ateityje. Š.Kalmanovičius gyveno "Žalgiriu".

"Šabtajus sakydavo: krepšinis nėra verslas. Jeigu jį remi – turi jį mylėti, o jeigu jį myli – duosi pinigų ir negalvosi, ar juos atgausi. "Žalgiris" buvo jo jaunystės komanda, o galimybė prisiliesti prie jo buvo Šabtajaus svajonių išsipildymas", – apie Š.Kalmanovičiaus meilę krepšiniui pasakojo R.Šalūga.

Anekdotų pasakotojas

Į Kauną atvažiavęs Š.Kalmanovičius neretai sinagogoje paprašydavo surengti didelius žydų pietus, į juos susirinkdavo daug žmonių. Pats verslininkas labai mėgo įdarytą žuvį, tradicinius žydų patiekalus, bet valgė nedaug. Jo draugų rate dažnai būdavo žinomų pramogų pasaulio atstovų, tačiau Š.Kalmanovičius žmonių niekada neskirstė į turtingus ir prasčiokus, didžiavosi kaunietiška kilme.

"Jo draugai buvo labai įdomūs. Šabtajus buvo į sinagogą atsivežęs Nikolajų Baskovą, Arkadijų Vinokurą, Levą Leščenką, Genadijų Chazanovą, Alą Pugačiovą", – vardijo M.Bairakas.

Š.Kalmanovičius traukė žmones, buvo susibūrimų siela.

"Jis buvo kaip anekdotų maišas. Atvažiuodavo ir pasakodavo pačius naujausius anekdotus, o kai jie baigdavosi, skambindavo į Maskvą A.Vinokurui, kad šis papasakotų naujausius. Labai mėgo pasakoti anekdotus apie žydus", – nusišypsojo M.Bairakas.

M.Bairakas sakė girdėjęs kalbas, kad Š.Kalmanovičius norėjo būti palaidotas Kaune, tačiau Kauno žydų religinės bendruomenės reikalų tvarkytojas mano, jog velionis jau buvo apsisprendęs, kad jo amžino atilsio vieta bus Izraelyje.

Kai šių metų pradžioje mirė jo tėvas Henochas, Š.Kalmanovičius išpirko vietą dešimčiai kapviečių. Ten pat palaidota jo motina. Izraelyje gyvena jo sesuo.

Paskutinis Š.Kalmanovičiaus anekdotas

Senas rabinas vedė labai jauną merginą. Pirmoji naktis. Rabinas įeina pas jauną žmoną į kambarį ir klausia:

– O tau mama nesakė, ką reikia daryti pirmąją vedybų naktį?

– Ne, – atsako mergina.

– O aš pamiršau, – suglumęs sako senas rabinas.

Vidas Mačiulis, žurnalistas

Mane su Š.Kalmanovičiumi supažindino buvęs "Žalgirio" klubo direktorius R.Šalūga. Š.Kalmanovičius pasakė R.Šalūgai, kad šis surastų žurnalistą, kuriam ką tik į Lietuvą atvykęs verslininkas galėtų duoti interviu. Aš tuo metu dirbau televizijoje ir rašiau "Kauno dienai".

Š.Kalmanovičiui labai patiko interviu ir jis R.Šalūgai pasiūlė mane paimti dirbti į "Žalgirį" kaip atstovą spaudai. Savo darbe buvau sutikęs nemažą būrį įdomių pašnekovų, bet pirmas įspūdis apie Š.Kalmanovičių buvo neeilinis. Labai šiltas, atviras, konkretus ir kupinas lakių minčių žmogus.

Mačiau, kaip jis mokėjo įkvėpti žaidėjus. Neteisūs tie, kurie sako, kad Š.Kalmanovičius tik naudojosi "Žalgirio" vardu ir jam neskyrė lėšų. Nesu girdėjęs, kad žalgiriečiai būtų sakę, jog Š.Kalmanovičius juos kada nors apgavo.

Kalbėta, kad Š.Kalmanovičius buvo rusų šnipas Izraelyje. Jis to neneigė, bet sakė, kad Lietuvai nėra nieko bloga padaręs, o dėl "Žalgirio" daro viską, nes jaučia skolą gimtajam Kaunui ir Lietuvai.

Man teko ne kartą būti Maskvoje. Jo klausdavau, kodėl jo biure yra tik dvi sekretorės ir nė vieno apsaugos darbuotojo. Jis sakydavo, kad neturi ko saugotis, nes niekam nėra skolingas. Neabejoju, kad dėl Š.Kalmanovičiaus mirties Lietuvos krepšinis prarado labai daug. Jis tikrai būtų padėjęs Lietuvai gauti kvietimą į pasaulio čempionatą Turkijoje.