Turbūt nebus suklysta teigiant, kad Vladas Rukša – vienas tikriausių Kauno hipių, nenusikirpęs ilgų plaukų, regis, nuo septyniasdešimtųjų, o gal dar anksčiau – nuo to laiko, kai ilgi plaukai reiškė ir meninę, pilietinę poziciją, ir sovietinės santvarkos nemalonę.

Keramikas V.Rukša gimė ir didžiąją dalį vaikystės praleido Sibire. Nuo sovietinių represijų nukentėjo jo seneliai, tėvai, vėliau maištingą sūnų raginę būti nuosaikesnį, ieškoti aplinkkelių tikslui pasiekti, nes tiesus kelias sovietinėje sistemoje vedė atgal į Sibirą.

„Baigsi ten, iš kur atvažiavai“, – tyčiojosi saugumiečiai, tačiau senelio autoriteto įkvėptas menininkas ieškojo savo šaknų baltiškojoje kultūroje. Ir savo ieškojimų niekada neatsižadėjo, bet jais gyveno. Iš jų semiasi stiprybės ir šiandien, po dvidešimt penkerių metų praleistų Amerikoje sugrįžęs į Kauną, ramios Aleksoto gatvelės name susikūręs savo gyvenimo filosofijos oazę.

– Būnant Kaune, nepastebėti jūsų neįmanoma ir pirma aplankanti mintis – esate menininkas. Žinant jūsų gimimo vietą – Sibirą, bekompromisinį maištą prieš sovietinę santvarką, į galvą ateina jau kita mintis: gyvenimas – plačiausias meno apibrėžimas.

– Esu sibirinis – gimiau, vaikystę praleidau Sibire, į jį buvo ištremti ir mano tėvai, ir mano seneliai. Pradėjau kalbėti praktiškai trimis kalbomis iš karto – lietuvių, rusų ir ukrainiečių, nes aplink supo ukrainiečiai.

Senelė, pagimdžiusi 11 sūnų, vėliau už tai buvo apdovanota sovietiniu ordinu, jis vėliau padėjo ištrūkti iš Sibiro. Po kurio laiko į Lietuvą leido sugrįžti ir mano tėvams, seseriai ir man, tačiau Lietuvoje mes praktiškai neturėjome kur dėtis, neturėjome nieko – tik įvairiausius draudimus. Visa laimė, nebuvo nutrūkę mūsų giminės saitai, jie, beje, iki šiol yra mano stiprybė ir jėga. Taigi sesuo pradėjo gyventi pas vienus giminaičius, o aš – septynerių metų vaikas – pas senelius kaime.

– Gerai, kai tokia giminė, tai, beje, gana retas atvejis, ypač dabar.

– Taip, kitaip nebūtų buvę jokių šansų išsilaikyti – juk mes atvažiavome be nieko, Lietuva mums buvo pasakų, svajonių kraštas, idealybė – be jokio pagrindo po kojomis. Bet mums dar buvo ne taip sunku kaip vėlesniesiems tremtiniams, mūsų ryšys su gimtine dar buvo gana stiprus, o, tarkim, tiems, kurie grįžo daug vėliau, pritapti Lietuvoje tapo beveik neįmanoma. Netoli mano namų buvo įsikūrę tie vėlyvieji tremtiniai, kurie praktiškai tik iš tėvų žino, kad jie – lietuviai, bet kalba tarp savęs jau rusiškai ir daugeliui jie – rusai. Atvykę jie nepritapo – juo labiau kad ne vienas iš jų pasijuto nelaukiamas, Lietuvoje nereikalingas.

Tiesą sakant, nepritapau ir aš, Sibiro antspaudas lieka visam gyvenimui. Jaučiausi kitoks, tėvai, ir gyvendami Sibire, labai rūpinosi lietuvybės puoselėjimu, senelis – ypač. Sesuo, vėliau, kai atšilo politinis klimatas, nuvažiavusi į Sibirą atsivežti močiutės palaikų, sužinojo, kad senelis tuomet buvo nepaprastai didelis prolietuviškas autoritetas, daugeliui tiesiog – guru. O aš pas jį su senele kaime ir gyvenau. Senelis – ir man buvo mokytojas, žavėjo jo pagoniškos, senosios baltų kultūros įžvalgos.

– Išties augusiam tokioje aplinkoje neturėjo būti lengva ištverti sovietinę tikrovę, ypač, kai tikriausiai visur lydėjo įrašas – buvo ištremtas į Sibirą.

– Tai jau tikrai – juk praktiškai visos aukštojo mokslo įstaigos buvo uždarytos, tačiau ir čia savotiškai padėjo senelis, daugeliui žmonių labai padėjęs, nes savo laiku, prieš trėmimus, buvo stiprus, modernus ūkininkas. 2 psl. >>