- Enrika Striogaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Rudinskas nekeičia savo kelionės krypties – į save, nes pasak menininko, žmogus savyje turi viską, ko jam labiausiai reikia, – ir užuovėją, ir ramybę, ir kūrybos versmę.
„Žmogus savyje“
Grafiko E.Rudinsko galerija – nedidelėje Senamiesčio akmenimis grįstoje gatvelėje. Atrodytų, kad neatsitiktinai – menininko kūryba tarsi persmelkta pokalbio su laiku. O juk galerijoje, kuri yra ir E.Rudinsko dirbtuvė, nes grafikos menui reikalinga nemenka techninė įranga, ir gimsta stulbinantys žmogaus pasaulio atspaudai. Senamiestis turbūt įkvepia?
„Ne“, – santūriai šypsosi E.Rudinskas. „Nesu bohemos žmogus, – triukšmas, šurmulys man trukdo. Kažkokie kultūriniai saitai reikalingi, bet kurti mėgstu vienumoje“, – nutyla ir stojusios tylos nė nesinori nutraukti.
Akivaizdu – menininkas nėra kalbėtojas, visada susikaupęs, tylus ir santūrus, jis kalba savo darbais, juose jis netgi nesustabdomas, pasakojantis neįtikimas istorijas ir patirtis – prie kiekvieno grafikos darbo reikia gerokai užtrukti norint išgirsti, pasikalbėti, atrasti, beje, dažniausiai tai, ką pats turi ir turėjai.
„Žmogus savyje“(I,II) – pasitinka jubiliejinės parodos lankytoją. „Nuo tų darbų ir skaičiuoju sąmoningą kūrybinę biografiją, – šįkart grafikas nusijuokia ir iškart surimtėja, – nuo jų susiformavo požiūris, kuris iki šiol tebegalioja: žmogus turi savyje pasaulį ir nesvarbu, kas aplinkui dedasi, kokie sunkumai, jis turi savyje erdvę, kurioje gali pasislėpti, surasti ramybę.“
Paveikslai ir yra susikurtas pasaulis, jie pasakoja apie tą pasaulį, toliau jį kuria, suteikia jam energijos, maitina ir kūrėją, ir žiūrovą. „Jei jis reikalingas ir kitiems, tuomet esu laimingas“, – susimąstęs nutyla E.Rudinskas.
„Tolimas miestas“
"Šimtas metų praėjo, o aš vis dar keliauju. Aš niekaip negaliu surasti to miesto. Jis labai toli, o aš nežinau, kuria kryptimi eiti. Jis vaidenasi už kiekvieno posūkio, dieną pasirodo miražuose, o naktį – sapnuose, bet išnyksta, kai tik pabandau padėti koją ant gatvės grindinio. Aš galiu suskaičiuoti bažnyčių bokštus ir nupiešti varpinės siluetą kojos pirštu smėlyje, bet kai noriu atidaryti duris ir įeiti į vidų, randu tik smėlį, byrantį tarp pirštų.
Aš klausinėju praeivių, kaip surasti savo tolimąjį sapnų miestą, bet visi jie rodo į skirtingas puses.
Galų gale mano jėgos išseko ir aš numiriau, ištiesiau savo pavargusias kojas ant smėlio. Tada jie visi susirinko ir kalbėjo: koks keistuolis – visą gyvenimą niekur nebuvo kojos iš savo miesto iškėlęs, bet taip jo ir nesurado..." – tokią istoriją galima išskaityti viename grafikos darbų. Ir ne tik išskaityti – veikdamas vaizdu kūrinys nukelia žiūrintįjį į jo miestą, į jo pasaulį, kurį savo sieloje yra atradęs arba jo, kaip svarbiausiojo lobio, ieškantis.
Grafikos poetas
Visi E.Rudinsko kūriniai – tarp žemės ir dangaus, tarp pasakos ir tikrovės, tarp kalbėjimo ir tylos. Iš jų dvelkia sakrali tyla ir drauge jų pasakojimai nenutrūksta, pereina į žiūrinčiojo pasaulį – persiima jo patirties, svajonių, fantazijų ir vaizduotės.
Ar reikia pabrėžti, kad visi menininko darbai atskleidžia, kalba, budina, maitina vidinį žmogaus pasaulį? Tikrai ne, matęs nors vieną menininko kūrinį, nesvarbu kokį: litografijos, grafikos, tapybos ar fotografijos, žino, kad susitikęs su E.Rudinsko kūryba, stabtelės ir nurims, nuščius, ims klausyti(s) subtiliai čiurlenančio upelio, vilnijančio per abėcėles raides, senoviškus atrastus ir nežinomų šalių, miestų (nesančių? bet jei yra žemėlapiai, vadinasi, tie miestai ir šalys yra, tik nežinome kur) žemėlapius, iliustruotos (išgyventos) poezijos eilutes, nes menininkas neabejotinai – grafikos poetas. Norisi pridurti, kad kažkur iš Viduramžių, poeto asmenyje talpinantis ir mokslą, lotynų kalbą, filosofiją.
Pasak menotyrininkės Jūratės Tutlytės, savito, organiškai su asmenybe sulieto pasaulėvaizdžo ir privataus stiliaus E.Rudinsko kūryba veriasi autentiška įsivaizduojama tikrove, kurioje savitu kampu perteikiami universalūs archetipai, mitologija ir tradicinė kultūra, kosminė logika ir egzistencinis simbolizmas.
Žemėlapis asmeninei kelionei
„Nėra temų, kurios būtų neįdomios, – sako menininkas, grafikos darbą sukuriantis ir pagal užsakymą, – viską galima prisijaukinti, kad būtų sava“, – E.Rudinskas stabtelėja prie parodoje eksponuojamo darbo, sukurto pagal užsakymą farmacijos tema. Menininkas yra sakęs, kad jei reikėtų, galėtų iliustruoti ir Lietuvos Konstituciją.
Naujausi E.Rudinsko darbai atrodo kaip seniausi – nežinomų šalių, miestų žemėlapiai, XXII a. pasaulis, darbai, sukurti simpoziume Italijoje, – visi jie ant arbata sendinto popieriaus. Vienas jų – „Labai sena istorija apie obuolių pardavėją Kazimierą iš stoties turgaus ir Stefaniją, parduodančią vaistažoles Zanavykų turguje“. Ir nors paveikslo siužetas sugalvotas, tokie senukai iš tiesų gyvena, juos dailininkas yra nufotografavęs stovinčius turguje. Paveiksle įkūnytas ir žemėlapis, savotiškas atstumas tarp jų, o drauge ir tarp mus visus siejančių žmonių, nutrūkusių, neišsipildžiusių, net neužsimezgusių, bet egzistuojančių (persikėlusių) kitur, istorijų.
„Nebijau būti nemodernus, kūryboje man artimesnis netgi kažkoks primityvumas, jis paprastai būna nuoširdesnis, be jokios veidmainystės“, – prisipažįsta grafikas, nesistengiantis šokiruoti, šaipytis, stebinti. Nors jubiliejinėje E.Rudinsko parodoje galima įsitikinti, kad sugebantis patirti, išgyventi nuostabą žmogus yra dvasiškai gyvas, jis stebi, stebisi ir nuostabą, stebėjimą perduoda mums. Ir mes taip pat nustembame, kad gali būti, yra tokie miestai, pasauliai, netgi atrodo, kad mes juos matėme, buvome ten arba dar būsime.
„Aš klajoju po šitą seniai mirusių žmonių pasaulį, gyvenu jame ir nežinau, ar rasiu kelią atgal. O gal jo ir nereikia ieškoti, nes abu pasauliai – tas iš žemėlapių ir šitas, tikrasis, – suaugo į vieną ir kelionė tęsiasi. Grįžti turbūt ir neįmanoma, aš jau niekada nebūsiu toks pats, kaip prieš kelionės pradžią. Kelionė, nesvarbu, kokia ji būtų – ar mintum savo padais kelio dulkes, ar pasinertum į vaizduotės sukurtą pasaulį, – pakeičia žmogų negrįžtamai.“ Tai tik užrašo fragmentas iš vieno E.Rudinsko paveikslo, visą jį reikia perskaityti, pamatyti vaizdais ir imti keliauti – žemėlapį galima rasti parodoje.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Gedimino kalno papėdėje atidaromas Lietuvos istoriją pristatysiantis Pilininko namas
Lietuvos nacionalinis muziejus trečiadienį Gedimino kalno papėdėje atidaro naujausią padalinį – Pilininko namą. ...
-
„Kino pavasario“ savaitgalis: ką dar suspėti pažiūrėti?
Daugiau nei savaitę Lietuvos kino sales žiūrovų pripildęs kino festivalis „Kino pavasaris“ artėja link pabaigos. Laiko iki kovo 27-osios beveik nebeliko, tad norimus pažiūrėti filmus reikia susiplanuoti iš anksto – seansai spa...
-
„Dvi viename“: bendra skaitomiausių rašytojų knyga
Pernai Vilniaus knygų mugėje dalydamos autografus dvi šalies bibliotekose skaitomiausios autorės – Irena Buivydaitė ir Jolita Herlyn – juokavo: jei viena negalėtų baigti savo romano, tai tikrai padarytų kita. ...
-
Vilniaus Antakalnio kapinėse palaidotas režisierius R. Tuminas12
Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje, palaidotas režisierius Rimas Tuminas. ...
-
Vilniuje – atsisveikinimas su režisieriumi R. Tuminu9
Antradienį Vilniuje prasidėjo atsisveikinimas su režisieriumi Rimu Tuminu. Tarti paskutinį „sudie“ renkasi artimieji, bičiuliai, kolegos ir R. Tumino talento gerbėjai. ...
-
Atsisveikinimas su R. Tuminu: durys bus atviros visiems3
Kovo 6-ąją miręs režisierius Rimas Tuminas bus palaidotas trečiadienį Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje. ...
-
„Kino pavasaryje“ – speciali sporto filmų programa
Prisodrinta adrenalino – taip galima apibūdinti penktadienio vakarą pristatytą naująją Lietuvos olimpinės komandos „LTeam“ ir „Kino pavasario“ kartu parengtą sporto filmų programą, kurioje – filmai, pasakojantys api...
-
29–asis „Kino pavasaris“ prasidėjo – daug ypatingų renginių ir į gera keičiančio kino1
Šiandien prasidėjęs Vilniaus miesto kino festivalis „Kino pavasaris“ kviečia atsiduoti dviejų savaičių kino šventei ir iki pat kovo 27 d. į šalį atidėti visus kitus savo planus. Festivalį atidarė nelengvas, bet būti...
-
Ką suspėti pažiūrėti „Kino pavasaryje“?2
Ką tik prasidėjęs festivalis „Kino pavasaris“ įgauna pagreitį: neabejojame, kad didžiuosius, ne kartą spaudoje aptartus filmus, jau nusižiūrėjote, organizatorių, kino kritikų rekomendacijas perskaitėte, savo kalendorių susiplanavote. ...
-
29–asis „Kino pavasaris“ prasidėjo – daug ypatingų renginių ir į gera keičiančio kino
Ketvirtadienį prasidėjęs Vilniaus miesto kino festivalis „Kino pavasaris“ kviečia atsiduoti dviejų savaičių kino šventei ir iki pat kovo 27–osios į šalį atidėti visus kitus savo planus. ...