Žmogaus pasaulio atspaudai E.Rudinsko kūrybo

Rudinskas nekeičia savo kelionės krypties – į save, nes pasak menininko, žmogus savyje turi viską, ko jam labiausiai reikia, – ir užuovėją, ir ramybę, ir kūrybos versmę.

„Žmogus savyje“

Grafiko E.Rudinsko galerija – nedidelėje Senamiesčio akmenimis grįstoje gatvelėje. Atrodytų, kad neatsitiktinai – menininko kūryba tarsi persmelkta pokalbio su laiku. O juk galerijoje, kuri yra ir E.Rudinsko dirbtuvė, nes grafikos menui reikalinga nemenka techninė įranga, ir gimsta stulbinantys žmogaus pasaulio atspaudai. Senamiestis turbūt įkvepia?

„Ne“, – santūriai šypsosi E.Rudinskas. „Nesu bohemos žmogus, – triukšmas, šurmulys man trukdo. Kažkokie kultūriniai saitai reikalingi, bet kurti mėgstu vienumoje“, – nutyla ir stojusios tylos nė nesinori nutraukti.

Akivaizdu – menininkas nėra kalbėtojas, visada susikaupęs, tylus ir santūrus, jis kalba savo darbais, juose jis netgi nesustabdomas, pasakojantis neįtikimas istorijas ir patirtis – prie kiekvieno grafikos darbo reikia gerokai užtrukti norint išgirsti, pasikalbėti, atrasti, beje, dažniausiai tai, ką pats turi ir turėjai.

„Žmogus savyje“(I,II) – pasitinka jubiliejinės parodos lankytoją. „Nuo tų darbų ir skaičiuoju sąmoningą kūrybinę biografiją, – šįkart grafikas nusijuokia ir iškart surimtėja, – nuo jų susiformavo požiūris, kuris iki šiol tebegalioja: žmogus turi savyje pasaulį ir nesvarbu, kas aplinkui dedasi, kokie sunkumai, jis turi savyje erdvę, kurioje gali pasislėpti, surasti ramybę.“

Paveikslai ir yra susikurtas pasaulis, jie pasakoja apie tą pasaulį, toliau jį kuria, suteikia jam energijos, maitina ir kūrėją, ir žiūrovą. „Jei jis reikalingas ir kitiems, tuomet esu laimingas“, – susimąstęs nutyla E.Rudinskas.

„Tolimas miestas“

"Šimtas metų praėjo, o aš vis dar keliauju. Aš niekaip negaliu surasti to miesto. Jis labai toli, o aš nežinau, kuria kryptimi eiti. Jis vaidenasi už kiekvieno posūkio, dieną pasirodo miražuose, o naktį – sapnuose, bet išnyksta, kai tik pabandau padėti koją ant gatvės grindinio. Aš galiu suskaičiuoti bažnyčių bokštus ir nupiešti varpinės siluetą kojos pirštu smėlyje, bet kai noriu atidaryti duris ir įeiti į vidų, randu tik smėlį, byrantį tarp pirštų.
Aš klausinėju praeivių, kaip surasti savo tolimąjį sapnų miestą, bet visi jie rodo į skirtingas puses.

Galų gale mano jėgos išseko ir aš numiriau, ištiesiau savo pavargusias kojas ant smėlio. Tada jie visi susirinko ir kalbėjo: koks keistuolis – visą gyvenimą niekur nebuvo kojos iš savo miesto iškėlęs, bet taip jo ir nesurado..." – tokią istoriją galima išskaityti viename grafikos darbų. Ir ne tik išskaityti – veikdamas vaizdu kūrinys nukelia žiūrintįjį į jo miestą, į jo pasaulį, kurį savo sieloje yra atradęs arba jo, kaip svarbiausiojo lobio, ieškantis.

Grafikos poetas

Visi E.Rudinsko kūriniai – tarp žemės ir dangaus, tarp pasakos ir tikrovės, tarp kalbėjimo ir tylos. Iš jų dvelkia sakrali tyla ir drauge jų pasakojimai nenutrūksta, pereina į žiūrinčiojo pasaulį – persiima jo patirties, svajonių, fantazijų ir vaizduotės.

Ar reikia pabrėžti, kad visi menininko darbai atskleidžia, kalba, budina, maitina vidinį žmogaus pasaulį? Tikrai ne, matęs nors vieną menininko kūrinį, nesvarbu kokį: litografijos, grafikos, tapybos ar fotografijos, žino, kad susitikęs su E.Rudinsko kūryba, stabtelės ir nurims, nuščius, ims klausyti(s) subtiliai čiurlenančio upelio, vilnijančio per abėcėles raides, senoviškus atrastus ir nežinomų šalių, miestų (nesančių? bet jei yra žemėlapiai, vadinasi, tie miestai ir šalys yra, tik nežinome kur) žemėlapius, iliustruotos (išgyventos) poezijos eilutes, nes menininkas neabejotinai – grafikos poetas. Norisi pridurti, kad kažkur iš Viduramžių, poeto asmenyje talpinantis ir mokslą, lotynų kalbą, filosofiją.

Pasak menotyrininkės Jūratės Tutlytės, savito, organiškai su asmenybe sulieto pasaulėvaizdžo ir privataus stiliaus E.Rudinsko kūryba veriasi autentiška įsivaizduojama tikrove, kurioje savitu kampu perteikiami universalūs archetipai, mitologija ir tradicinė kultūra, kosminė logika ir egzistencinis simbolizmas.

Žemėlapis asmeninei kelionei

„Nėra temų, kurios būtų neįdomios, – sako menininkas, grafikos darbą sukuriantis ir pagal užsakymą, – viską galima prisijaukinti, kad būtų sava“, – E.Rudinskas stabtelėja prie parodoje eksponuojamo darbo, sukurto pagal užsakymą farmacijos tema. Menininkas yra sakęs, kad jei reikėtų, galėtų iliustruoti ir Lietuvos Konstituciją.

Naujausi E.Rudinsko darbai atrodo kaip seniausi – nežinomų šalių, miestų žemėlapiai, XXII a. pasaulis, darbai, sukurti simpoziume Italijoje, – visi jie ant arbata sendinto popieriaus. Vienas jų – „Labai sena istorija apie obuolių pardavėją Kazimierą iš stoties turgaus ir Stefaniją, parduodančią vaistažoles Zanavykų turguje“. Ir nors paveikslo siužetas sugalvotas, tokie senukai iš tiesų gyvena, juos dailininkas yra nufotografavęs stovinčius turguje. Paveiksle įkūnytas ir žemėlapis, savotiškas atstumas tarp jų, o drauge ir tarp mus visus siejančių žmonių, nutrūkusių, neišsipildžiusių, net neužsimezgusių, bet egzistuojančių (persikėlusių) kitur, istorijų.

„Nebijau būti nemodernus, kūryboje man artimesnis netgi kažkoks primityvumas, jis paprastai būna nuoširdesnis, be jokios veidmainystės“, – prisipažįsta grafikas, nesistengiantis šokiruoti, šaipytis, stebinti. Nors jubiliejinėje E.Rudinsko parodoje galima įsitikinti, kad sugebantis patirti, išgyventi nuostabą žmogus yra dvasiškai gyvas, jis stebi, stebisi ir nuostabą, stebėjimą perduoda mums. Ir mes taip pat nustembame, kad gali būti, yra tokie miestai, pasauliai, netgi atrodo, kad mes juos matėme, buvome ten arba dar būsime.

„Aš klajoju po šitą seniai mirusių žmonių pasaulį, gyvenu jame ir nežinau, ar rasiu kelią atgal. O gal jo ir nereikia ieškoti, nes abu pasauliai – tas iš žemėlapių ir šitas, tikrasis, – suaugo į vieną ir kelionė tęsiasi. Grįžti turbūt ir neįmanoma, aš jau niekada nebūsiu toks pats, kaip prieš kelionės pradžią. Kelionė, nesvarbu, kokia ji būtų – ar mintum savo padais kelio dulkes, ar pasinertum į vaizduotės sukurtą pasaulį, – pakeičia žmogų negrįžtamai.“ Tai tik užrašo fragmentas iš vieno E.Rudinsko paveikslo, visą jį reikia perskaityti, pamatyti vaizdais ir imti keliauti – žemėlapį galima rasti parodoje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių