Virtualūs virtuozai iš naujo apibrėžia kūrybingumą

Dirbtuvėje, apžvelgiančioje visą Paryžiaus menininkų kvartalo stogų kaimynystę, Simonas Coltonas rūpestingai vieną po kito išvynioja didžiulius paveikslus. Ilgokai laukiau, kol galėsiu juos išvysti, ir nebuvau tikra, ko reikėtų tikėtis. Jeigu jie man nepatiks, nusivilsiu, bet nestipriai. Jei palaikysiu juos kažko vertais, tada gali tekti permąstyti savo pačios kūrybinius talentus. Išties jie gali netgi mesti iššūkį mano supratimui, ką reiškia būti žmogumi.

Reikalas tas, kad šiuos paveikslus sukūrė ne paprastas menininkas. Ir ne pats Coltonas, kuris yra kompiuterių mokslininkas iš „Imperial College London“. Juos sukūrė programinė įranga, galinti ieškoti meninio įkvėpimo ir galbūt turinti rudimentinę vaizduotę. Pavadinta Painting Fool, ji, nors ir sukurta Coltono, bet darbus sukuria pati.

Atrodo neįmanoma, kad bet koks kompiuteris, nevedamas žmogaus rankos ir akies, galėtų kurti meno kūrinius, turinčius kokį nors jausmą ar reikšmę. Kaip jis galėtų būti kūrybingas, neturėdamas jokios patirties? Ar dabar pažvelgusi į paveikslus, privalėsiu pakeisti nuomonę? Ar gali programa, neturinti bendros patirties, sukurti mane sujaudinsiantį paveikslą?

„Painting Fool“ yra vienas iš vis gausėjančio būrio kompiuterių, kurie, jų kūrėjų teigimu, turi kūrybinių talentų. Dirbtinio kompozitoriaus sukurta klasikinė muzika sužavėjo auditorijas ir netgi vertė manyti, kad jas sukūrė žmogus. Robotų nutapyti paveikslai buvo parduoti už tūkstančius dolerių ir pakabinti prestižinėse galerijose. Buvo sukurtos programos, kuriančios meną, kurio programuotojai negalėjo nė įsivaizduoti.

„Tai gąsdina daugelį žmonių“, – pasakoja Geraintas Wigginsas, kompiuterinio kūrybingumo tyrėjas Goldsmite iš Londono universiteto. „Jie nerimauja, kad tai atima kažką svarbaus iš to, kas reiškia būti žmogumi.“
Nors kai kurie gyvūnai, pavyzdžiui, karvės ir katės pademonstravo bruožus, kuriuos būtų galima pavadinti ribotu kūrybingumu, mes esame vienintelė rūšis, užsiimanti sudėtinga kūryba. Jei galime suskaidyti šį procesą į kompiuterinį kodą, ką tada reiškia žmogaus kūrybingumas? „Tai pačios žmogiškumo esmės klausimas“, – sako Wigginsas.

Tam tikra prasme, visi žinome kompiuterizuotą meną. Jo kūrimui ir manipuliavimui skirtos programos yra labai paplitusios, tačiau tai tėra įrankiai žmogui menininkui. Klausimas toks: kur baigiasi žmogaus darbas ir prasideda kompiuterio kūrybingumas?

 


Pažvelkime į seniausius mašininius artistus, Aaroną, robotą, kurio darbai eksponuojami Londone Teito Moderniojo meno ir San Francisko moderniojo meno muziejuose. Kai kuriais atžvilgiais, Aaronas išlaiko tam tikrą kūrybos Turingo testą – jo darbai pakankamai geri, kad būtų eksponuojami šalia kai kurių geriausių žmogaus meno pavyzdžių ir žmonės už juos mokėjo didelius pinigus.

Aaronas gali paimti teptuką su savo robotiška ranka ir tapyti ant drobės pats. Įspūdinga, bet jis negali išsilaisvinti iš griežtai kontroliuojančių taisyklių, kurias jam nustatė programuotojas, menininkas ir mašinų dailiųjų menų kūrėjas, Haroldas Cohenas. Tad manęs neįtikino, kad Aaronas yra kas nors daugiau, nei paties Coheno kūrybinių idėjų realizavimo įrankis. Coltonas taip pat atmeta mašiną, kaip „gana ribotą“, nes „ji kuria tik vienos rūšies kūrinius: žmones kambaryje su gėlių vazonais“.

Coltonas siekė užtikrinti, kad „Painting Fool“ nebūtų dėl to paties kritikuojamas, tad stengėsi suteikti jam kuo daugiau autonomijos. Nors programa fiziškai netepa dažų ant drobės, ji simuliuoja daugybę stilių skaitmeniniu būdu, nuo koliažo iki dažų potėpių. Viename iš pirmųjų paveikslų, Coltonas rodo man jaudinantį jaunos, trapios merginos, porceliano oda ir ilgais rudais plaukais portretą. Aš sužavėta, kad kompiuteris sugebėjo perteikti tokius subtilumus, kol Coltonas pasako, kad programa tik pritaikė savo piešimo stilių mergaitės fotografijai.

Man tai panašu į sukčiavimą, bet Coltonas užtikrina, kad tai buvo ankstyvas jos darbas. Dabar „Painting Fool“ reikia tik minimalių nurodymų ir jis sukuria savo koncepciją iš internete rastos pradinės medžiagos. „Neduodu jam asmens ar temos užuominos“, – sako Coltonas.

„Ji pabus ryte ir peržiūrės laikraščių antraštes.“ Programa pati atlieka internetinę paiešką ir peršukuoja socialinius tinklalapius, pavyzdžiui Twitter ir Flickr. Tai daroma tam, kad būtų kuriamas menas, turintis prasmę žiūrovams, nes svarbu piešti, remiantis žmogiška patirtimi, kaip mes veikiame, jaučiame ir ginčijamės tinkle.

2009 metais, Coltonas ir studentė Anna Krzeczkowska paprašė „Painting Fool“ pateikti nuosavą karo Afganistane interpretaciją, remiantis naujienomis. Rezultatas buvo įspūdingas afganų, sprogimų ir karo kapų vaizdų sugretinimas. „Šis darbas suvirpini jautrią stygą manyje ir rodo programinės įrangos potencialą suteikti savo paveikslams jaudinantį tikslingumą“, – sako Coltonas.

„Painting Fool“ pradeda rodyti ir savotišką vaizduotę, kurdama paveikslus nuo eskizo. Vienas programos originalių darbų iš serijos, kurią Coltonas pavadino Keturi metų laikai, vaizduoja neryškius paprastus peizažus.



Tai pasakius, sudvejoti priverčia Coltono argumentas, jog reakcija kyla dėl mano dvigubų standartų programinės įrangos ir žmogaus sukurtam menui. Galiausiai, sako jis, turėkite galvoje, kad „Painting Fool“ nupiešė peizažus nesinaudodamas fotografija. „Jei vaikas pieštų naują vaizdą iš galvos, sakytumėte, kad jis turi tam tikro lygio vaizduotę, kad ir visai mažą“, - nurodo jis. „Tas pats turėtų būti tiesa ir kalbant apie mašiną.“

Programos trikdys irgi gali pateikti nelauktų rezultatų. Pamatau tai pati, kai Coltonas parodo kelis kėdės piešinius, kurie yra nespalvoti dėl programos trikdžių. Tai suteikė darbams bauginančią, vaiduoklišką išvaizdą. Menininkai, kaip, tarkim, Ellsworthas Kelly'isšlovinami už spalvų paletės ribojimą – tad kodėl kompiuteriai turėtų būti kitokie? Tačiau šiuos mechaninius naujų stilių kūrimo žingsnius būtų sunku sulyginti su, pavyzdžiui, Pablo Pikaso ar V. A. Mocarto talentais. Ar ne?

Tyrėjai, pavyzdžiui, Coltonas, nemano, kad teisinga mašinų kūrybingumą lyginti tiesiogiai su žmonių, „turėjusių tūkstantmečius įgūdžių tobulinimui“, kūryba. Tačiau kitus žavi perspektyva, kad kompiuteriai gali sukurti kažką tokio originalaus, emocingo ir subtilaus, kaip geriausi artistai. Kol kas tik vienam pavyko prie to priartėti.

Vieną dieną Davidas Cope'as kentėjo nuo „kompozitoriaus bloko“. Jam buvo patikėta parašyti operą, bet niekaip neišėjo gerai įgyvendinti sumanymo. Jei tik kompiuteris galėtų perprasti jo stilių, pamanė Davidas, galėtų ir padėti rašyti naują medžiagą. Ši idėja tapo pradžia tam, kas turėjo tapti viena iš prieštaringiausių kūrybos programų.

Cope'as sukūrė programą Experiments in Musical Intelligence, trumpiau – EMI. Jis įvedė instrumentų partijas, o programa pateikė partitūrą, sukurtą kompozitoriaus stiliumi. EMI kompozicijas sukūrė ne tik jo, bet ir žymiausių klasikos kompozitorių, tarp jų Bacho ir Mocarto stiliumi.

Mano neišlavintoms ausims tai skambėjo, kaip bet kuri kita klasikinė muzika. Numanomai Šopeno kūriniai pasirodė ypač raiškūs ir emocionalūs. Šią muziką girdėję klausytojai buvo sujaudinti iki ašarų ir EMI net privertė klasikinės muzikos ekspertus manyti, kad jie klausosi Bacho. Jei kada buvo sėkmingas kompiuterių kūrybingumo Turingo testas, tai būtent šis.

 

Tačiau ne visi buvo sužavėti. Kai kurie kritikai, pavyzdžiui, Wigginsas, Cope'o darbą prilygino pseudomokslui, sakydamas, kad jo paaiškinimai, kaip veikia programinė įranga, yra „dūmai ir veidrodžiai“ ir kiti negali pakartoti rezultatų (Literary and Linguist Computing, vol 23, p 109). Douglasas Hofstadteris iš Indianos universiteto Bloomingtone, sako, kad Cope'as vos pakrapštė kūrybingumo paviršių, naudodamas artistų darbų išorinius elementus replikų kūrimui, kurios vis dar priklauso nuo originalių menininko kūrybos impulsų.

Kaip bebūtų, kitiems EMI sugebėjimas pamėgdžioti Bachą ar Šopeną sukelia rimtų implikacijų. Jei taip paprasta paversti vienų iš originaliausių pasaulio kompozitorių kūrybą į kompiuterio kodą, tai reiškia, kad kai kurie iš geriausių menininkų yra panašesni į mašinas labiau, nei esame linkę manyti. Išties, kai klausytojai sužinodavo tiesą apie EMI, jie dažnai elgdavosi nederamai – vienas muzikos mylėtojas neva pasakė Cope'ui, kad šis „nužudė muziką“ ir stengėsi jam vožti. Nežiūrint tokios kontraversijos 2004 metais Cope'as nusprendė, kad EMI laikas baigėsi ir sunaikino jos duomenų bazes.

Bet kodėl tiek daug žmonių myli muziką, tačiau pakeičia nuomonę sužinoję jos autorystę? Davido Moffato, kompiuterių mokslininko iš Glazgo Kaledonijos universiteto JK, atliktas tyrimas pateikia užuominą. Jis paprašė muzikos ekspertų ir ne ekspertų įvertinti kūrybinę šešių kompozicijų vertę. Dalyviams iš anksto nebuvo pasakyta ar melodijas sukūrė žmogus ar kompiuteris, bet buvo paprašyta atspėti ir paskui įvertinti kaip kiekvienas iš kūrinių patiko. Tikriausiai nenuostabu, kad žmonės, kurie manė, jog klausomo kūrinio kompozitorius yra kompiuteris, buvo labiau linkę vertinti jį blogiau, nei tuos, kuriuos manė esant žmogaus kūrybos vaisiais. Taip pat buvo ir su ekspertais, kurie muzikos kūrinius turėtų analizuoti objektyviau.

Iš kur šis išankstinis nusistatymas atsiranda? Psichologas Paulas Bloomas iš Jeilio universiteto spėja priežastį: jis mano, kad dalis malonumo, gaunamo iš meno, kyla dėl kūrinio sukūrimo proceso pajautimo. Tai jam gali suteikti „neatsispiriamą esmę“, sako Bloomas.

Ši idėja paaiškina, kodėl paveikslai praranda savo vertę, jei paaiškėja, kad tai klastotė, netgi jeigu jis mums patiko, kai manėme, jog tai originalas. Iš tiesų, psichologo Justino Krugerio iš Niujorko universiteto atlikti eksperimentai parodė, kad žmonių žavėjimasis meno kūriniu padidėdavo, jeigu jie manydavo, jog jo sukūrimui reikėjo daugiau laiko ir pastangų (Journal of Experimental Social Psychology, vol 40, p 91) - tai tas pats efektas, aprašytas straipsnyje „Verslo sėkmės paslaptis: pirkėjai patys nori atlikti sunkius darbus“.
Panašiai mano ir Coltonas, sakydamas, kad žmonėms patiriant meną, jie užmezga ryšį su menininku. Svarstome, ką autorius galvojo ir stengiamės įžvelgti tai, ką jis bandė išreikšti. Su kompiuterių sukurtu menu viskas aišku – nėra ko svarstyti. Bet programoms vis sudėtingėjant, darosi įmanoma atrasti ir gilesnes meno prasmes. Todėl Coltonas ir liepia „Painting Fool“ ieškoti įkvėpimo socialiniuose tinklalapiuose: tikėtina, tada jis pasirinks mums aktualias ir kažką reiškiančias temas.


Hofstadteris mano, kad mašinoms sudėtingėjant, vis lengviau priimsime jų meną – ypač, jeigu jos gebės daugiau sąveikauti su aplinkiniu pasauliu. Pakaktų, kad robotai pažintų daiktus, turėtų tikslų, patirtų sėkmių ir nesėkmių. „Jie būtų patetiški ir juokingi ir kartais herojiški“, – svarsto jis. „Nemanau, kad žmonės jaustųsi nepatogiai, jei tokie sutvėrimai rašytų esė, kurtų muziką ar tapytų paveikslus.“

Faktas, kad kol kas mašinoms trūksta tokio savęs suvokimo, tikriausiai ir yra labiausiai kliūvantis kompiuterinio kūrybingumo elementas. Kaip galima būti kūrybingu, neturint sąmonės?

Stebėtina, bet tokią mano reakciją pakeičia ne kompiuterių mokslininkas, o neurologas. Mūsų smegenys dirba kūrybingai netgi tada, kai sąmoningai apie tai nemąstome, sako Arne’is Dietrichas iš Amerikos instituto Beirute, Libane. Tiesiog prisiminkite, kai problemos, apie kurią pamiršote, sprendimas švysteli galvoje. „Yra žinoma, kad egzistuoja keletas skirtingų kūrybingumo lygių – kai kurie sąmoningi, kai kurie nesąmoningi,“ sako jis. „Kūrybingumas gali atsirasti jums stengiantis, o gali nutikti ir miegant.

Kaip bebūtų, Dietrichas mano, kad kūrybingos smegenys gali dirbti labai panašiai, kaip programinė įranga. Neurologai mano, kad kūrybingumo esmė yra atradimas, o ne kažkas mistiško. „Tai mechaninis procesas smegenyse, kai jos kuria įmanomus sprendimus ir tada sistematiškai juos atmetinėja,“ paaiškina Dietrichas. Jis įsitikinęs, kad mūsų polinkis laikyti kompiuterinį kūrybingumą blogesniu už mūsų pačių, kyla iš įsišaknijusio žmonių kultūros dualizmo: „Mes pervertiname save ir nuvertiname juos. Kaip neurologas, nagrinėju smegenis kaip mašiną ir nelaikau mašinų kūrybingumo skirtinga.“ Staiga mintis, kad žmogaus smegenys turi unikalią teisę rodyti kūrybos talentą, atrodo ribota.

Grįžus Paryžiun, Coltonas toliau rodo paveikslą po paveikslo, visus juos pasirašė Painting Fool. Kai kurie darbai kalba būtent man. Viename iš mano mėgiamiausių, The Dancing Salesman Problem, pavaizduotos spalvingos žmogiškos figūros juodame fone. Vėlgi, programa neparėmė savo kompozicijos jau egzistuojančiais atvaizdais. Šokėjai nupiešti ilgais, glodžiais potėpiais, tad atrodo pilni judesio: jie rodo gražias pozas, o ryškios spalvos suteikia vaizdui gyvybės. Kūrinys gal ir neįtiktų visų skoniams, bet aš sustočiau pažiūrėti į jį galerijoje ir man nesvarbu, kad tai mašinos kūrinys.

Supratau, kad kompiuteriai gali kurti subtilius ir originalius meno kūrinius. Ar kiti priims šią idėją? Tam reikia, sako Coltonas, baigti lyginti kompiuterinius ir žmogiškus menininkus. Jei galėsime priimti kompiuterių kūrybingumą tokį, koks jis yra ir nustosime stengtis jį daryti panašų į žmogiškąjį, kompiuteriai ne tik išmokys mus naujų dalykų apie mūsų pačių kūrybingumą, bet ir gali tapti kūrybingais tokiais būdais, kokie mums ir nesisapnavo. Jie kuria visiškai naują meno formą, galinčią džiuginti, mesti iššūkį ir stebinti.

Ar tai ką nors atims iš buvimo žmogumi? „Tai visiškai nieko neatima“, – sako Wigginsas. „Tai padeda mums suprasti, kaip viskas vyksta. O supratus, dalykai darosi nuostabesni, o ne mažiau nuostabūs.“


Šiame straipsnyje: menaskūrybakūribingumas

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių