Tyla – vienintelė byla, arba „Aš kurčias, bet nieko baisaus“

Tyla, sako, gera byla. Ypač kai sugebi išmintingai prikąsti liežuvį, nepasakyti nesąmonės, leisti kalbėti protingesniems, nekelti triukšmo, kai tyla reiškia poilsį nuo triukšmingo miesto gyvenimo.

Tyla iš tiesų gerai, tad vienintelis 2011 m. Kauno pantomimos ir plastikos teatre pastatytas spektaklis „Tyla?! – nieko baisaus...“ pavadinimu tikrai neintriguoja. Net norisi paprieštarauti, kad tyla yra ne tik nieko baisiau, tyla yra labai gerai.

Kontekstas

Bet taip atrodo tik kol sužinai, koks šis spektaklis yra ir kam jis skirtas. Žinojimas priverčia prikąsti liežuvį ir neramiai laukti apsilankymo teatre: ar tikrai nieko baisaus tyla. O tas žinojimas štai koks – spektaklis pasakoja kurčios mergaitės istoriją ir kurtas buvo su Kauno kurčiųjų reabilitacijos centru. Kurtieji ne tik prisidėjo kuriant spektaklį, bet ir su teatro aktoriais patys jame vaidina.

Matyt, visų pirma reikėtų prisipažinti, kad apie kurčiųjų gyvenimą dažnas žinome nedaug. Kaip nedaug žinome ir apie judėjimo negalią, psichikos sutrikimų turinčiuosius, akluosius. Taip yra ne dėl informacijos trūkumo, o dėl to, kad įvairios negalios vis dar nedažnai pastebimos, ne visada yra galimybė pabendrauti su kitaip atrodančiais ir gyvenančiais, susipažinti su jų pasauliu. Tokių galimybių nedaug dėl to, kad pasaulis kuriamas sveikų žmonių sveikiesiems.

Taip negalia dažnai tampa kliūtimi patekti kur norisi, atlikti visus buitinius darbus. O ką ir kalbėti apie gyvenimą sunkinančias patyčias. Tad visi integracijos projektai, visos idėjos, kaip įtraukti žmones su negalia į įvairias veiklas, kaip sumažinti atskirtį ir išmokti nebeskirti „jie“ ir „mes“ yra laukiami ir palaikomi.

Kūrėjai

Galima pasidžiaugti, kad negalia nesutrukdo intensyviai domėtis politika, išpažinti tikėjimą ir lankytis pamaldose, įgyti aukštąjį išsilavinimą, domėtis kultūra. Prie to prisidėti pamėgino ir Kauno pantomimos ir plastikos teatras su spektakliu „Tyla?! – nieko baisaus...“

Spektaklio idėja paprasta: Lorraine Aseltine knygos „Aš kurčias, bet nieko baisaus“ motyvais sukurta istorija apie kurčią mergaitę Saulę, augančią girdinčiųjų pasaulyje, ir dėl to jos patiriamus sunkumus.

Bendravimas su Saule sukelia sunkumų visiems: tėvams, senelei, mokytojui, bendraklasiams. O ir jai pačiai nėra lengva. Kad žiūrovai geriau suprastų šios vienišos mergaitės pasaulį spektaklis vaidinamas tyloje – aktoriai nekalba, tik žiopčioja. Kartais, pabrėžiant kai kurias scenas, užgroja muzika, kad girdintiesiems, pripratusiems prie visų menų jungimo teatre, nebūtų nepatogu.

Tylaus pasaulio iliuziją kuria ne tik profesionalūs aktoriai, bet ir kurtieji (Saulę vaidinanti Rūta Mingailaitė pati vaikystėje susidūrė su panašiomis problemomis kaip ir jos vaidinama veikėja, girdinčius Saulės bendraklasius bei kiemo vaikus vaidina negirdintys Laurynas Valatka, Sandra Stankevičiūtė, Kęstutis Vaišnora).

Veiksmas

Be to, kad spektaklis supažindina su kurčiųjų pasauliu ir įtraukia kurčiuosius į profesionalaus meno kūrimą, deja, nėra daugiau nieko, dėl ko spektaklį „Tyla?! – nieko baisaus...“ būtų galima vertinti: scenografija nepadeda aktoriams, aktoriai pervaidina, muzika trikdo tylos iliuziją, o spektaklio tylą – šurmuliuojantys žiūrovai.

Teatre perdėtai pabrėžiamas socialinis spektaklio aspektas skamba tarsi pasiteisinimas, tačiau spektaklis kurtas ne mėgėjų (nors ir su jais), žiūrovai moka už bilietus, tad, matyt, galima reikalauti ne tik gražios idėjos, bet ir atlikimo kokybės. O kad ji būtų pasiekta, trūksta dar ganėtinai daug.
Visų pirma spektaklio istorija plėtojama labai lėtai, ištempiant kiekvieną sceną iki maksimumo, net jei pasakyti viskam, kas norima, užtektų tą patį veiksmą atlikti per gerokai trumpesnį laiką.

Tokia yra pirmoji spektaklio scena, kai Saulė bando rasti veiklos laukdama namo grįžtančių tėvų (tėtis – Sigitas Laukagalis, mama, taip pat ir spektaklio režisierė, – Jūratė Raulinaitytė) ir sesės (Rita Mečislauskaitė), kavinėje, kai Saulė neturi ką veikti tėčiui kalbantis su barmenu (Marius Sekmokas), ir scena mokykloje, kai mokytojas (Arūnas Katkauskas) moko vaikus trijų žodžių, nors papasakoti apie kurčiųjų mokymo metodą užtektų ir vieno pavyzdžio.

Toks lėtas vyksmas tyloje nesudomina žiūrovų, prasideda šurmuliavimas, tylios diskusijos įvairiomis temomis. Kartkartėmis pasigirstanti muzika, pakitęs apšvietimas ar mergaičių žaidimai sukoncentruoja žiūrovų dėmesį, bet kita per ilgai užsitęsusi scena juos vėl išblaško.

Spalvos

Susikaupimą ir tylos iliuziją blaško ne tik per ilgos scenos, bet ir perspausta aktorių vaidyba. Kai vaidinti reikia tyloje, žiopčiojant, bet nepasakant nė vieno žodžio, susiduriama su problemomis: praradę galimybę mintis reikšti balsu aktoriai, rodos, pradeda bijoti, kad bus nesuprasti, todėl ima stiprinti mimikas, gestus, kūno kalbą, nuo perdėtų pastangų garsiai šnopuoti.

Mažoje jaukioje pantomimos teatro salėje tokios vaidybos nepaslėpsi, nes žiūrovai čia pat, ne tik viską mato, bet ir girdi. O girdėti yra ką, nes tikrai ne visiems aktoriams pavyksta kalbėti neišleidžiant nė garso. Tylos iliuzija suardoma, o žiūrovams taip ir nepavyksta išsiaiškinti, ar tyla iš tikrųjų nieko baisaus, nes nepavyksta su ta tyla susidurti.

Iliuzijoms griauti pasitarnauja ir scenografija (dailininkė Judita Budriūnaitė). Nors balti kubai, iš kurių modeliuojama scenos erdvė, yra paprastas ir funkcionalus sprendimas, jie vis dėlto ne tik primena mokyklinį teatrą, bet ir balta spalva griauna pačią vizualiai atraktyviausią spektaklio sceną, kurioje miegančią Saulę aplanko dvi mistiškos būtybės.

Apšvietimas kuria iliuziją, kad mergaitę aplanko ore plevėsuojančios rankos ir galvos, kažkokiu būdu sujungtos su pėdomis, tačiau baltų kubų siena šią iliuziją bemat išsklaido, išryškindama juodus aktorių siluetus. Net ir balti kubai, lengvas pasidavimas transformacijoms nepadeda spektakliui, nes kubų vietos keičiamos nelabai kūrybingai: juos aktoriai, keisdami erdvę, tiesiog perneša, perstumdo. Tokie intarpai tampa pauzėmis, kurias tiesiog reikia pralaukti.

Neįveiktas barjeras

Spektaklis baigiasi Saulei susipažinus su nauju draugu – gestų kalba (ji pasirodo kaip personažas, vadinamas Arūno Bražinsko). Gestų kalba tampa išsigelbėjimu tyloje įkalintai mergaitei. O realiame gyvenime tai tėra pradžia.

Išmokus gestų kalbos, tenka išmokti gyventi girdinčiųjų pasaulyje, tapti jo dalimi, susirasti tuos, su kuriais galima kalbėtis gestais. Tai, kad spektaklis skirtas visai šeimai, matyt, ir sustabdė kūrėjus nuo aštresnių klausimų ir ryškesnio kurčiųjų patiriamų sunkumų atskleidimo.

Tad žiūrovai lieka su ganėtinai naivia žinia, jog kurčiajam girdinčiųjų pasaulyje sunku ir liūdna. Užuot padėję suprasti ir pažinti, spektaklio kūrėjai bando sukelti gailestį kurčiam vaikui.

Kaip kurčiųjų supažindinimas su profesionalaus teatro veikla iš vienos pusės ir supažindinimas su kurčiųjų pasaulio egzistavimu ir jo specifika iš kitos, spektaklis „Tyla?! – nieko baisaus...“ yra sveikintinas žingsnis.

Tik, deja, įgyvendintas nelabai reikliai, supaprastinant ir subanalinant, nepasimokant iš jau egzistuojančių profesionalių neįgaliųjų įtraukimo į meno pasaulį mėginimų (kurių yra tiek Kaune, pavyzdžiui, M.Žilinsko paveikslų galerijoje paroda akliesiems, tiek Vilniuje, kur įkurtas profesionalumo siekiantis „Naujasis teatras“, kuriame vaidina neįgalieji, tiek tarp jaunų aktorių iniciatyva kuriamų projektų, pavyzdžiui, jaunųjų lėlininkų „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“ akliesiems).

Žiūrint spektaklį darosi aišku, kad norėję integruoti kūrėjai vis dėlto kurčiųjų pagailėjo: juk jiems tyla ne gera byla, o vienintelė, kurią pažins.