Plenerai – proga pasibūti kartu ar kurti?

„Rimti meno kūriniai pleneruose negimsta“, – tikina užkietėję plenerų dalyviai dailininkai. Jei ne galimybė kurti, tai kas į juos traukia kūrėjus?

Kuria ne dėl parodų

„Pleneras skirtas tam, kad menininkas pasikrautų gamtos, įspūdžio, bendravimo. Mes nekeliam reikalavimo, kad plenere būtų sukurtas rimtas menas, ir į ekspozicijų sales nesiveržiam“, – tikina Šilavoto Davatkyno plenero kuratorius, Kauno tapybos mokyklos klasikas Alfonsas Vilpišauskas. Pasak dailininko, penkių dienų – tiek truko pleneras – užtenka motyvams atrasti ir juos pasižymėti, bet ne rimtam darbui. Rimtai tapyti jis čia sugrįžta tada, kai nebelieka šurmulio, kai gali likti vienas gamtos prieglobstyje, susikaupti ir atsidėti vien kūrybai. Į plenerą susirenkantys skirtingų kartų dailininkai tikina, kad Šilavoto Davatkynas (1895 m. įkurtas savotiškas vienuolynas, kuriame glaudėsi pamaldžios netekėjusios moterys ir našlės – davatkėlės) Prienų rajone yra išskirtinės auros vieta.

Pleneras tradiciškai vainikuojamas vienos dienos paroda. Darbai eksponuojami ant davatkėlių gyventų medinių namelių. „Apie savo darbus aš taip sprendžiu: jei jie gerai žiūrisi čia, gerai žiūrėsis ir ekspozicijų salėje“, – užsiminė A.Vilpišauskas, ant vieno medinukų kabindamas plenero metu užmestus eskizus. Vienos dienos parodas jis vadina edukacinėmis – susirenka vietinė inteligentija, kiti Šilavoto gyventojai, nemažai žmonių atvažiuoja iš Kauno, šiemet sulaukta ir ekskursijos iš Vilniaus.

„Parodą rengiame ne tam, kad kūrinius parduotume. Davatkyne visi tie pirkimai-pardavimai būtų neskanu. Tiesa, visiškai nekomercinio plenero idėja ne visiems buvusiems plenerų dalyviams patiko – yra tokių dailininkų, kurie sako: jei nieko neparduosi, tai kam į tą plenerą važiuot?“, – kolegų pragmatiškumu stebisi garsus dailininkas ir tikina rimtą nekomercinę parodą ekspozicijų salėje surengsiantis tada, kai pleneras švęs jubiliejų. Jos teks palaukti – savaitgalį baigėsi septintasis Šilavoto Davatkyno pleneras.

A.Vilpišauskas plenerus ėmėsi organizuoti kaip grupės „Angis“, kuriai pats priklauso, kūrybinę stovyklą. „Tačiau laikui bėgant vieni grupės nariai iškeliavo Anapilin, kitiems norėjosi daugiau komercijos, „angiokai“ iš Vilniaus – Henrikas Čerapas, Ričardas Nemeikšis – pasakė: mes su studentais praktikose gamtoje atsibūnam, daugiau mums jos nereikia, ir likom iš „Angies“ mes dviese – aš ir Eimutis Markūnas. Pradėjau ne „angiokus“ kviest“, – pasakoja plenero kuratorius. Keletą metų iš eilės čia renkasi nusistovėjusi kompanija. Prie A.Vilpišausko ir E.Markūno paprastai prisijungia Aušra Andziulytė ir tapantis Kauno technologijos universiteto Tarptautinių studijų centro direktorius Arvydas Palevičius. Tik kviestinis tapybą studijuojantis jaunimas kasmet keičiasi.

Plenere gali ir nepasisekti

Plenerų organizatoriai nesigina dalyvius pasirenkantys subjektyviai, be jokių konkursų. Išimtis – tapytojų pleneras A.Samuoliui atminti. Tačiau šį plenerą kuruojantis Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintautas Vaičys tikina: tarptautinis konkursas negarantuoja, kad susirinks tikri tapybos meistrai. „Turėdami labai daug pinigų, galėtume ir užsienio grandus pakviesti. Deja, tokių lėšų gerais laikais neturėjome, dabar – tuo labiau. Šiemet plenere ir vietinių Kauno grandų buvo mažokai. Konkursai jų nepritraukia – juos reikia asmeniškai pakviesti, sukurti išskirtines sąlygas“, – pasakojo G.Vaičys. Šiemet A.Samuolio pleneras beveik visiškai prarado tarptautinį mastą: dalyvavo tik viena užsienio dailininkė – kaimyninės Latvijos atstovė. „Viena yra tai, ko sieki, ir visai kas kita – realus rezultatas“, – pripažino kuratorius.

Jis neslėpė, kad A.Samuolio plenere siekiama rimto kūrybinio rezultato, kurį būtų galima eksponuoti parodoje. „Siekiame parodinės kokybės. Daug yra plenerų, kur menininkai kuria už tam tikrą duoklę. Tai yra, renginio organizatoriams arba tie žmonėms, kurie priima menininkus, maitina ir plenero metu jais kitaip rūpinasi, dailininkai turi palikti po vieną-du darbus – šie dalykai aptariami iš anksto“, – nupiešus „duoklę“, anot G.Vaičio, gali veikti ką nori – kurti sau arba tiesiog gerai leisti laiką.
Kitaip nei įprasta, A.Samuoliui skirtame plenere gimę darbai ne iš karto keliavo į solidžią parodų salę: jie vieną dieną eksponuoti Pažaislio vienuolyno, kur buvo sukurti, kiemelyje. Tarp dailininkų sklando gandai, esą tradicija pakeista dėl to, kad solidžioje galerijoje šiemet nebūtų, ką eksponuoti. Tačiau G.Vaičys tikino, kad plenero kūrybinis rezultatas – pakankamai geras. Jis ypatingai išskyrė vilnietės dailininkės Rūtos Katiliūtės ir kauniečio videomenininko Rolando Karaliaus darbus.

„Pagaliau, plenere dailininkui gali ir nepasisekti, o laiko – labai nedaug. Juk rimtos drobės ir pusę metų, ir metus kuriamos“, – dėl šios priežasties G.Vaičys tikino įvedęs tradiciją plenero parodose eksponuoti po vieną duotąja plenero tema dailininkų iš anksto nutapytą drobę. – Šiemet Pažaislyje pradėti darbai galės subręsti – parodą rengsime vėliau, rudenį. Taigi, dailininkai drobes galės patobulinti, pabaigti.“ Kurioje Kauno galerijų vyks plenero darbų paroda, G.Vaičys kol kas negalėjo pasakyti, tačiau užsiminė, kad ji greičiausiai keliaus į „Arkos“ galeriją Vilniuje ir į vieną Rygos galerijų.

Dalyvių kaita – sveika

„Atvažiavau negalvoti“, – apie svarbiausią motyvą, atvedusį jį į Skudutiškio plenerą, prasitarė vienas jo dalyvių. Dešimčiai dienų ežeringame Molėtų rajone šiemet rinkosi tik vilniečiai dailininkai. „Dailininkų atrankos pagal gyvenamąją vietą nedarau. Kviečiau ir keletą kauniečių – jie negalėjo atvykti, taip gavosi sostinės dailininkų ratelis“, – plenero kuratorė Aistė Gabrielė Černiūtė pastebėjo, kad šiemet dalyvauti renginyje atsisakė nemažai pernykščių jo dalyvių. Bet tai esą išėję tik į naudą. „Kiekvienais metais kviesti vis kitus dalyvius sveika ir plenerui arba vietovei, kuri yra tapoma – skirtingi menininkai vis kitaip tą vietovę pamato, ir dailininkams“, – tvirtino pašnekovė.

Skudutiškio plenero dalyvių būta nemažai: šiemetinį A.Samuolio plenerą su 8 dalyviais dailininkai vadino optimaliu, tuo tarpu Skudutiškyje vienu metu kūrė 15 žmonių. Tačiau, atrodo, dideliame buvusios Skudutiškio mokyklos pastate, kuriame plenero metu įsikūrė dailininkai, visiems užteko vietos ir kūrybinės erdvės. „Kūrybiniai rezultatai – labai geri. Specialiai kviečiu skirtingo amžiaus, skirtingos stilistikos dailininkus“, – A.G.Černiūtė ypač džiaugėsi, kad į plenerą atvyko du viduriniosios kartos dailininkai Arturas Aliukas ir Rimgaudas Žebenka, vyresniajai kartai atstovaujantis Vilniaus dailės akademijos profesorius Mindaugas Skudutis ir jaunas, bet ryškų autorinį stilių sukūręs tapytojas Rokas Beržiūnas.

„Graži gamta, tapybiška, tik per mažai laiko ją suvirškinti ir nutapyti“, – apgailestavo M.Skudutis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių