Pasaka apie slapčiausią kiekvieno svajonę

Undinėlė, pamilusi gražuolį Princą ir už tai, kad galėtų būti kartu, atiduoda Marių Raganai ne vien nuostabų balsą, bet aukoja ir savąjį gyvenimą. O tai – kur kas didesnis siekis, nei įgeidis mainais už žuvies uodegą gauti dvi grakščias kojas, sako naujausio lėlių spektaklio „Undinėlė“ kūrėjai.

Kitokia pasakos versija

1837 m. keistuolio iš Odensės (Danija), skalbėjos ir batsiuvio sūnaus, Hanso Christiano Anderseno pasaka „Undinėlė“ suvirpino daugybės vaikų širdis ir turbūt nėra žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs pasakos apie Undinėlę, deja, su liūdna pabaiga.

Ir suaugusieji, prisiminę grakščiai melancholišką istoriją, dažnai atsidūsta: bet ar dėl to, kad pasaka graudi, ar dėl to, kad apie „undinėlišką“ meilę kadais slapta svajojo bene kiekvienas. Tikėjimas tokia meile, kaip ir pasaka, ilgainiui išblėso, apsinešė laiko patina, kuri dažniausiai pavadinama patirtimi.

Premjera Kauno valstybiniame lėlių teatre siūlo šiek tiek kitokią žinomos pasakos traktuotę. Princas, branginantis Undinėlės draugystę ir mylintis ją kaip tikrą seserį, nuotaka išsirenka visai kitą gražuolę.

Tačiau Undinėlė nepasiduoda žemiškajam pavydui, ji negali smeigti durklo į mylimojo krūtinę, kad išgyventų pati. „Ilgas gyvenimas – jokia vertybė, jeigu jo nesušildo meilė“,– teigia spektaklio kūrėjai.

Iš paskos – ir „Belarusfilm“

Lietuvoje gimęs ir užaugęs dabar Baltarusijoje gyvenantis bei kuriantis režisierius Olegas Žiugžda Kauno lėlių teatre stato jau aštuntą spektaklį, taigi labai gerai pažįsta ir aplinką, ir aktorius. Į Kauną jis atvažiavo su pagrindine savo komanda – kostiumų dailininke Nadežda Jakovleva ir scenografu Valerijumi Račkovskiu, nes yra bendraminčiai, jau seniai susigroję.

„Beje, į Kauno lėlių teatrą atgužėjo ir daugiau menininkų iš Baltarusijos, nes šiuo metu “Belarusfilm„ kūrėjai suka dokumentinę juostą apie garsų dailininką, scenografą V.Račkovskį, todėl jam iš paskos ir atvyko fiksuodami jo kūrybinį kelią Kaune“, – Kauno lėlių teatro vadovas Sigitas Klibavičius įmina mįslę, kodėl per pietus menininkai nebesutelpa teatro kavinukėje.

O.Žiugžda, Kaune pastatęs ne vieną įsimintiną ir gerai publikos bei „Fortūnos“ komisijos įvertintą spektaklį Lėlių teatre, yra nuolat kviečiamas į kitų pasaulio šalių teatrus, juolab kad režisierius kuria ne tik vaikams, bet ir suaugusiems žiūrovams dramos scenoje.

A.Šabaniausko dainos

Šįkart režisierius kuria savąją „Undinėlės“ viziją arba interpretaciją, kurios posūkius lems interaktyvūs elementai.

„Spektaklis pasisuks vienaip arba kitaip, – tai nulems aktoriai, priėmę vienokį ar kitokį sprendimą, nes kaip ir gyvenime už savo sprendimus mes vienaip ar kitaip sumokame, kartais ir labai brangiai“,– intriguoja režisierius, užtiktas besirenkantis spektakliui reikalingas pirotechnikos priemones.

Originaliai „Undinėlėje“ sprendžiama jūros tema – iš senoviško gramofono, tikslios autentiško prietaiso kopijos, padarytos Nyderlanduose, sklis legendinio dainininko Antano Šabaniausko dainos, atkuriančios tarpukario Palangos nuotaikas ir madas.
„Palanga mums visų pirma siejasi su jūra, aš pats dažnai čia atostogauju, atsivežu savo vaikus, dabar – ir vaikaičius, o šiuokart Undinėlė apsigyvens Baltijos jūroje, šiek tiek įgaus savotiško realumo“, – apie spektaklį kalbėjo O.Žiugžda.

Kita vertus, spektaklis įgis kelis klodus: metaforinį (dainomis atkuriama tuometė Palanga), retro ir pažintinį (iš senoviško muzikinio prietaiso girdėsime tarpukario laikų garsų dainininką), nostalgiškąjį (jį greičiausiai pajus į vaidinimą atvedusios savo vaikaičius močiutės, taigi spektaklis pamaitins ne tik vaikų sielas) ir dar daugelį kitų, jau priklausomų nuo savito konteksto.

Pasaka dėl tyros ašaros

Ar ir ši „Undinėlė“ bus liūdna? „Taip, ši pasaka liūdna, – atsako režisierius, – bet jos liūdesys šviesus: Undinėlė, tapusi jūros puta, kyla į aukštybes ir pavirsta skaidriu oro debesėliu, kuris tartum simbolizuoja jos taip trokštą įgyti sielą. Tai didis atpildas už pasiaukojančią meilę.“

O. Žiugžda neslepia, kad nesimpatizuoja Walto Disney „Undinėlės“ versijai. „Turėjau laimės skaityti šią pasaką nesutrumpintą, ne vaikams adaptuotą, o būtent tokią, kokią ir parašė H.Ch.Andersenas. Jo pasaka negali baigtis laimingai – laiminga pabaiga iškraipo jos esmę. Ji – tyra vaiko ašara, išlieta dėl mažutės Undinėlės, o jeigu ji pasirodys ir suaugusiojo akyse, vadinasi, jis dar nėra praradęs savo esmės, t. y. to, kas mus vieną su kitu jungia“, – kaip visada susimąstęs atsako spektaklio režisierius."



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių