Meilė ir ugnis užvaldė keramikės kūrybą ir gyvenimą

Temperamentingos, gyvenimo džiaugsmu trykštančios, nuoširdžios menininkės Loretos Šulgaitės-Kvietkauskienės personalinė keramikos darbų paroda galerijoje „Balta“ spinduliuoja šiluma, meile ir aistra.

Ugnis – tobulintoja ir naikintoja

„Ugnimi! – priduria keramikė L.Kvietkauskienė. – Keramikui ugnis – tikrasis kūrybos partneris, neretai ir labai įnoringas, kūrinį gebantis patobulinti arba... sunaikinti.“

„Štai, žvilgtelėkite,  – energingai mostelėja link savo kūrinio “Ilgesio žiedai„ menininkė. – Visi šie žiedai buvo padengti ta pačia glazūra, degė toje pačioje krosnyje tuo pačiu laiku, o kiekvienas jų – skirtingas, vienų žiedlapiai tapo tamsiai raudoni, kitų žali ar net juodi, nes tai – redukcinis degimas.“

„Žaidimai su ugnimi“ – taip pavadino savo parodą keramikė, ugniai suteikianti ir tiesioginę, ir perkeltinę – meilės, aistros – reikšmę, nes pastarajai galerijoje skirta net atskira, jauki, intymi ir raudonos spalvos pripildyta erdvė.

Regis, tradicinės roželės, širdelės, gėlių žiedai, tačiau pateiktos kitaip. Roželės, įsodintos seno fotelio spyruoklėse, širdelės – sukurtos iš molinių dešrelių, gėlių pumpurai, tarsi laukinių bičių lizdeliai, milžiniški žiedai – iš daugybės mažų molio gabalėlių.

Kūryba – kaip meilės apibendrinimas

L.Kvietkauskienė spinduliuoja meile plačiąja prasme – nuo aistringojo tango, flamenko, ilgesio ir aistros refleksijų iki nuoširdaus molio prakalbinimo su Suaugusiųjų mokymo centro auklėtiniais ar močiutėmis iš Pagyvenusios moters veiklos centro: pastarosios patirtys meilės sampratą praplėtė, įprasmino, suteikė gylio ir amžinumo.

„Man labai gražus laiko žymėmis paženklintas medis: sutręšęs, apsamanojęs su surūdijusiomis vinimis“, – švelniai glosto keramikė laiko ir vandens išvagotą medžio pliauską, į kurią organiškai įsilieję menininkės keramikos raštai. Ir ta molio bei medžio sintezė, medžio raštų atsikartojimas molyje, pagarbiai išsaugojant ir samanas, ir net medį pervėrusias jau surūdijusias vinis, tampa tarsi meilės apibendrinimu, etine ir estetine įžvalga.

Suaugusiųjų mokymo centre L.Kvietkauskienė moko jau subrendusius moksleivius, neretai jau turinčius savo vaikų, bet tebelankančius aštuntą ar dešimtą mokyklos klasę.

 

„Buvo ir trisdešimtmetis, lankęs penktą mokyklos klasę“, – prisimena menininkė, nė vienu jų nesistebinti ir kiekvieną centro moksleivį gerbianti. „Visokių yra, visokių reikia, negalime teisti, nes toli gražu nežinome jų gyvenimų vingių“, – užtikrintai kalba kūrėja ir akivaizdu, kad tie žmonės ir jų likimai tik praplečia pažinimą, o ir pačios menininkės kūrybai suteikia gilių patirčių bei išgyvenimų.

Molio terapija

Gyvi, ugnimi alsuojantys eksponatai: flamenko rožės, gėlių pumpurai, žiedai, žvakidės, specialiai šiai parodai sukurtą aromatą skleidžiantis aromaterapijos indas, originalus šviestuvas ir net žiedo formos ugniakuras su tikra ugnimi apgaubia šiluma, jaukumu ir meilės tikrumo nuojautomis. Panašiai kaip ir parodos atidaryme ispaniškus ritmus gitaromis grojusios jaunos merginos bei drauge eksponatus smalsiai apžiūrinčios garbaus amžiaus moterys – L.Kvietkauskienės auklėtinės iš Pagyvenusios moters centro.

Pastarosios, pasak menininkės, iš pradžių mojo ranka: „Oi, čia ne man, jau per vėlu, nesugebėsiu.“ Dabar jos mielai lipdo ir prie išdegtų pavykusių kūrinių neretai net kaip vaikai susipeša, nes patys gražiausi darbeliai, žiū, turi ne vieną autorę.

Kalbėdama apie keramiką L.Kvietkauskienė neretai ją pavadina molio terapija, nes ji savotiškai gydo ir tuos su visais nespėjusius mokyklos baigti moksleivius, ir neįgaliuosius, ir nereikalingumo jausmą išgyvenančius senjorus, ir ją pačią.

„Kartais grįžtu namo tik vakare: būnu taip pavargusi, kad iš karto apsirengiu pižama, bet net nepajuntu, kaip ant jos užsijuosiu prijuostę ir pradedu lipdyti paukščius, štai tuos žvirblius milžinus, – mostelėja storulio žvirblio pusėn L.Kvietkauskienė, – nežinau kiek jų prilipdyčiau, ar išvis benueičiau miegoti, nes nebejuntu laiko. Visa laimė, grįžta namo vyras ir primena, kad pailsėti taip pat reikia.“

 

Birutė Lenktytė
Poetė
Ugnis – tai ir aistra, ir pavojus, ir įkvėpimas, ir jauki žvakės liepsnelė, ir visa naikinantis gaisras. Ugnis – tai gyvybė ir mirtis, transformacija. Keramikui ji yra tiktoji kūrybos partnerė – užsispyrusi, turinti savo nuomonę, dažnai savaip pakreipianti pradinius sumanymus, galinti juos patobulinti ar net visai sunaikinti. Būtent ugnis įkvepia kūriniui gyvybę, suteikia jam Sielą, sulydo į vieną visumą kartais, regis, nesuderinamas medžiagas, idėjas, formas, faktūras... Ji nenuspėjama, laukinė ir sunkiai prijaukinama, su ja galima ginčytis ar kovoti, tačiau keramiko ir ugnies santykis neišvengiamai yra ir bus meilės ir partnerystės istorija. Kaip tango, kuris šokamas dviese... Keramikas geriau nei bet kuris kitas kūrėjas žino, ką iš tiesų reiškia žaisti su ugnimi. Nes bet kuriame mene yra žaidimo, atradimo, netikėtumo elementas. Jam būtinas sugebėjimas improvizuoti, tyrinėti, stebėtis pasauliu ir dalytis ta nuostaba, stebuklu su kitais. Tai procesas, kurio rezultatas toli gražu ne visada yra prognozuojamas, su žiupsneliu rizikos. Tuo ir žavus, užburiantis, viliojantis... Žaidimo rezultatas nebūtinai turi būti funkcionalus. Netgi greičiau priešingai. Šiuose daiktuose ugnies prisilietimas, ko gero, net svarbesnis nei medžiaga. Todėl taip gyvai jaučiamas jos aistringas plazdėjimas ar tykus žėravimas. Taip ugnis, regis, beformė ir nesutramdoma stichija, pagaliau pasiduoda ir taikiai įsikūnija daiktuose, panašiuose į gėles, indus ar tiesiog – į šviesą ir šilumą... Kūrybinis žaidimas, kuriame negali būti pralaimėjusiųjų...

Apie autorę
L.Šulgaitė-Kvietkauskienė gimė 1961 m. Kaune. 1985 m. baigė VDA keramikos specialybės studijas. 2008 m. VDU baigė pedagogikos magistro studijas. Nuo 1988 m. – Jaunųjų dailininkų sąjungos narė , o nuo 1999 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Dar studijuodama VDA Loreta dirbo Jiesios keramikos gamykloje, kūrė etalonus – suvenyrus, kurie reprezentavo Lietuvą daugelyje pasaulio šalių. Nuo 1985 m. dalyvauja respublikinėse, miestų ir užsienio šalių parodose: Vokietijoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje. Darbų autorė yra nuolatinė keramikos simpoziumų „Mes“ (1997 – 2009 m.), tarptautinių keramikos simpoziumų „Redukcija“ (1977–2009 m.) dalyvė.
Keramikė yra surengusi penkias autorines parodas, dailininkė yra aktyvi projektų sumanytoja ir vykdytoja. Jos mokiniai iš visos Lietuvos, kurių amžius nuo 2 iki 82 metų. Interjero ir eksterjero darbai, sukurti 1986–2010 m., išsibarstę po visą Lietuvą ir už jos ribų.


Šiame straipsnyje: kultūramenasdailėkeramika

NAUJAUSI KOMENTARAI

Vida

Vida portretas
Nuoširdžiai sveikinu surengusią nuostabią parodą. Sveikatos TAU, daug naujų kūrybinių minčių ir jų įgyvendinimo. Būk laiminga.

jo

jo portretas
jei manemyli ta imannupirk ka nors.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių