Maištinga Klošaro prigimtis – pagrindinis jo kūrybos variklis

Kaip Kaune yra tokie Šilainiai, taip yra tokie menininkai kaip Anatolijus Michailovas-Klošaras. „Atvažiuok pas mane į namus, į Šilainius, pakalbėsim“, – pasiūlė dailininkas. Suabejojus, ar, nepažįstant mikrorajono, nebus sunku menininką rasti, Klošaras patikslino: „Kai užvažiuosi ant kalno, išlipk prie „Iki“, ateisiu pasitikti.“

Jaučiasi svetimas

Pasirodo, tų „Iki“ Šilainiuose ne vienas ir net ne trys. Telefonu teko vis pasitikslinti, ties kuria parduotuve esame ir kaip toli vienas nuo kito. Tada ir supranti, koks šviesus mobiliųjų telefonų amžius. Kas penkiolika minučių įsitikindavome, kad „Iki“ Šilainiuose daug, spaudos kioskeliai atrodo visi kaip vienas, daugiabučiai namai, beje, irgi, o gatvių pavadinimai vienam iš keliautojų į Šilainius nieko nesako. Kas dar? Žemiau dešimties laipsnių krintantis šaltis, tamsa ir suvokimas, kad čia esi svetimas.

„Čia esu svetimas ir aš. Ir ne tik Šilainiuose, apskritai. Lietuvoje manęs, kaip dailininko, nepripažįsta, gyvenu tarp Prancūzijos ir Austrijos, vienur rengia mano parodas, kitur nuperka paveikslus. Matai, svetimas man ir toks gyvenimas, kuriame viską užpildo buitinė gerovė ir žmonės parduoda savo gyvenimus – dirbdami nuo iki – kad turėtų ką? Ogi nieko? Jie neturi net savo gyvenimo. Maistas? Televizorius? „Chernia tai, ką jie vadina gyvenimu“, – nevynioja žodžių į vatą Klošaras.

Niekada nevynioja: nei kalbėdamas su jo paveikslą perkančiu milijonieriumi, nei su žurnalistu, nei su menininku. Nors pastarųjų, pasak Klošaro, Kaune jau kaip ir nelikę. Jis kalba ne apie tuos, kurie kur nors patogiai įsitaisę, išmokę nutylėti, prisitrinti ir nešiojantys pačių susikurtą karūną.

„Žinai, išvažiavus į pasaulį supranti, kokia juokinga mažos šalies susireikšminusių žmogiukų poza. Aš, jei atvirai, taip pat buvau ėmęs susireikšminti, bet išvažiavęs, užsienyje, pamačiau koks esu niekas, apskritai tapyba šių dienų pasaulio nenustebinsi, ten susidomėtų kryždirbystės, juodosios keramikos kūriniais, tikrai ne šiuolaikine lietuvių tapyba“, – patyrimu dalijosi dailininkas.

Kitoks požiūris į menininką

Kitas dalykas, ką pastebi Žaliakalnyje užaugęs Klošaras, Kauno centras pirmiausiai negyvas dar ir todėl, kad iš čia baigia išsibėgioti menininkai, turėję savo dirbtuves. Jas išparduoda, nes nepragyvena, neišsimoka sąskaitų už šildymą ir apskritai tie laisvi, bohemiški menininkai, Kauno legenda, tiesiog išmiršta ir jų vietoj niekas neatsiranda. „Ir neatsiras, – nukerta Klošaras. – Nėra Šniūro, Milkės, Šinkariuko, išsikvėpė Patackas, nes kitaip nebeįmanoma, nebėra tos auros.“

Pasak dailininko, menininkas neturi gyventi prabangiai. Jis net neturi į tai orientuotis, jeigu jam tai rūpi – tuomet tegul jis eina į verslą, visame pasaulyje menininkai gyvena kitaip – jie neperka namų, butų, o juos nuomojasi, nes vienoje vietoje neužsibūna, jų žvilgsnis krypsta kitur, jie, beje, taip pat nepuola derėtis ir dėl pinigų gavę vieną ar kitą meninį pasiūlymą.

„Bet yra ir kita medalio pusė, tie menininkai pasaulyje nėra žeminami“, – priduria Klošaras. Gyvendami valstybėse, kuriose gimę ir užaugę, jie gauna pašalpas, tiesa, nedideles, tačiau iš jų pragyventi gali, nes kiekvienas, pasirinkęs menininko kelią, paprastai stabilių pajamų neturi, juos lydi kita filosofija“, – dailininkas įsitikinęs, kad jie net privalo neturėti stabilių pajamų – tai kaip pasitikrinimas ir meninis variklis.

„Kad ir kaip ten būtų, skurdas kažkaip verčia kurti. Pavyzdžiui, aš: turėčiau daug pinigų ir turbūt dabar pramogaučiau, o neturiu – ir skaitau knygas, kurios maitina ir mano sielą, ir tampa impulsu paveikslams", – Klošaras mostelėja į nedidelio kambario pusę, pripildytą paveikslų.

Tapyba – pasaulis, kuriame gera

Bendraujant su atviru, jokių kompromisų nepripažįstančiu dailininku nejučiomis imi samprotauti drauge: taukais apėjęs katinas negaudo pelių, o jei ir gaudo tai ne dėl būtinybės, o kurti menininkui turi būti pirmoji būtinybė, dažnai rizikuojant ir balansuojant ant skurdo ribos.

Patogiai sėdint ant fotelio ir turint stabilias pajamas egzistenciniai išgyvenimai neaplanko, o jei prie jų ir prisikasama, tie išmąstymai būna netikri, lyg nuo prekybcentrio lentynos, kuriose puikuojasi reklama apie nuolaidą. Gyvenant menu, mene, nuolaidų nebūna, o jei atsiranda, tai jau ne menas, o dekoracija.
„Aš kaip narkomanas, negaliu netapyti. Ne-ga- liu", – skausmingai ištaria dailininkas ir nepalieka jokių abejonių.

Iki pradėdamas tapyti Anatolijus Michailovas tarnavo armijoje, buvo bokso treneriu, verslininku, beje, verslas jam visai gerai sekėsi, bet tapyba glūdėjo kaip bomba, kuri susprogdino ir kartu apsaugojo: „Nuo to pasaulio, kuriame nerandu vietos, tapydamas aš pats susikuriu pasaulį – ir tokį, kokio man reikia, kuriame man gera. Kartais ištisomis dienomis neišeinu iš šitos Šilainių kamurkės ir tapau, dar skaitau. Aš daug skaitau, man labai patinka literatūra.“

Dailės reperis

Literatūriški ir tapytojo darbai, juose taip pat pasakojama (ne fiksuojama, ne iliustruojama) tam tikra istorija ir kuo ilgiau į juos žiūri, tuo lengviau įžvelgi detales, niuansus, simbolius, padedančius plėtotis nenutrūkstamam pasakojimui, kurį maitina ir paveikslo energija, ir asmeninis kontekstas: prisiminimai, vaizduotė, emocijos.

Akivaizdu, kad tai – ne konstatuojantis faktą, vaizdą, abstrakciją, ne išmąstantis ar filosofuojantis, bet aštriai vidinį gyvenimą išgyvenantis menininkas, kuriam būti ant ribos, ant savotiškos ledo lyties sraunioje upės tėkmėje yra būtina kūrybos sąlyga.

Galima sakyti, kad tai – dailės reperis, ignoruojantis ilgus metus mokyklos suolą trinančią praktiką, nes taip jis prarastų kūrybą maitinantį šaltinį – gyvą ir maištingą sielą, kuri verčia išsisakyti pirmapradžiame taške, neapglūdintame taisyklių ir normų. O jei jums tokia kūryba nepriimtina, ponios ir ponai, ką gi, nepraleiskit progos kuo greičiau sprukti pro duris, nes galite būti palydėtas ne itin mandagia fraze ir snobiškas etiketas niekuo negelbės, maža to – būtent jis ir pakenks, nenuoširdumas jame ypač juntamas.

Parlamento gynėjas

Lemtingąją Lietuvai Sausio 13-ąją A. Michailovas, tuometis Šaulių sąjungos narys, parlamentą taip pat gynė nuoširdžiai, o vėliau, kai pasak dailininko, sąjungai vadovauti pradėjo buvęs komunistas, jis iš jos išstojo. Turi ne vieną apdovanojimą, ordiną, bet jais nesididžiuoja.

„Jie būtų vertingi, juos net įsisegčiau į atlapą, jeigu nebūtų buvę dalijami blizgučių ištroškusiesiems ir dariusiems karjerą. Turiu pirmos laidos apdovanojimą už parlamento gynimą Sausio 13-ąją, bet vėliau tų laidų vis daugėjo, apdovanojimus pelnė įvairiausio plauko veikėjai, prie parlamento tą naktį nė nebuvę", – apmaudžiai ranka mostelėja Klošaras.

Šaulių sąjungai priklausęs, kai ji buvo visuomeninė organizacija. "Mes jai priklausėme iš idėjos ir Lietuvą gynėme neprašyti, kitaip negalėjome, o paskui ten pradėjo kurtis šilta, neblogus atlyginimus išmokanti vietelė karjeristams. Aš taip negaliu, pagaliau – man to nereikia“, – atvirauja menininkas.

Klošaras prisimena, kad tuomet ir dailės srityje jis gaudavo apdovanojimų su akivaizdžia intencija, kad jis kaip gynėjas yra arčiau valdančiųjų ir ką nors gali. „Nieko aš negaliu, ne dėl to ką nors darau, kad ką nors galėčiau, man svarbi tik tapyba, tai mano susikurtas pasaulis – kaip atsvara visam tam, kas mane žeidžia, ko negaliu priimti, – trumpam nutyla dailininkas, bet netrukus energingai pareiškia: – Man tai yra viskas. Žinai ką, aš nevadinu savęs kūrėju, aš nieko nekuriu, aš tuo tiesiog gyvenu, tai – mano tikrasis gyvenimas.“

Gyvenantis niekur

Lietuvoje gerą dešimtmetį dailininkas parodose nedalyvavo, nes nebuvo kviečiamas, ir mielai sutiko, kai jo parodą nutarė surengti Kauno rusų kultūros centras „Mokslas – šviesa“.

„Buvusių populiarumo viršūnių jau nebepasieksiu, o rengti parodą iš įpročio ir paskui išsijuosus kviesti visus, kad į ją kas ateitų, na, kokia prasmė? Apskritai Lietuvoje jaučiuosi nereikalingas, čia pagal dokumentus nė negyvenu, nes esu deklaravęs savo išvykimą“, – sako kūrėjas.

Bene dešimtmetį dailininkas gyveno tarp Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Lietuvos. „Bet aš esu tik asociacijos „Menininkai be sienų“ narys, tačiau ten taip pat neprisidavęs, taigi išeina, kad negyvenu nei čia, nei ten“, – šypsosi Klošaras. Tai gyveni niekur? „Taip, gyvenu, bet niekur", – atsako menininkas.
„O ką man daryti? Dar už tą privalomąjį sveikatos draudimą man priskaičiuotų skolas, dabar – bent nesu skolingas“, – atsidūsta dailininkas.

Užsienyje dailininkas yra dalyvavęs 21 parodoje, daugiausiai Prancūzijoje ir Austrijoje, pastarojoje net nutiko komiškas atsitikimas. Į Vienoje įsikūrusio Garbės konsulato organizuotą parodą atvyko grupelė dailininkų iš Lietuvos, kuriems buvo pristatytas austrų dailininkas Klošaras. Žinoma, lietuvių dailininkai pažino menininką ir patikslino, kad tai lietuvis, iš Kauno.

„Vėliau lietuvių spaudoje skaičiau apie tą parodą, kurioje su atvykusiais lietuviais dalyvavau, tačiau mano vienintelio pavardė straipsnyje paminėta nebuvo“, – prisimena tapytojas.

Pasitikrinęs užsienyje

Galima būtų sakyti, kad reikia pačiam rūpintis parodomis, jų lankytojais ir savo vardo garsinimu – tokie dabar laikai, kad reikia viešųjų ryšių, kuriais kiekvienas rūpinasi individualiai, tačiau neverta: Klošarui toks receptas netiks.
„Gali būti, kad aš užsienyje pripratau prie kitokio požiūrio: menininką, ir apskritai žmogų, ten gerbia, neverčia jo žemintis, nelaukia, kol jis, visas susimažinęs, ateis ko nors prašyti: vietos parodai ar vietos tarp kūrėjų, – sako jokiai Lietuvos kūrybinei sąjungai nepriklausantis menininkas. – Ten paprastai esi pakviečiamas, tau siūloma tas arba anas, trumpai sakant, jautiesi esąs reikalingas."

Dailininkas sakosi išgyvenęs ir paradoksą: jautiesi reikalingas ir drauge pamatai, kad pasaulio kontekste juokinga pūstis, kaip dažnai atsitinka mažoje gimtojoje šalyje.

„Žinai, aš tau nuo dūšios, atvirai, pasakysiu – parašysi tu apie mane, ar neparašysi – man jau tas pats, anksčiau džiaugdavausi, bet dažnai atsitinka net taip: kažkas gražiai parašo ir dar daugiau tavęs nemėgsta, pavydas labai užvaldęs žmones„, – sako Klošaras ir stabtelėja prie savo hobio – pasaulinės apdovanojimų kolekcijos, ordinų ir medalių. „Man labai įdomi istorija“, – ir jo žodžius papildo valandas ėmęs mušti senovinis laikrodis. Jų kambaryje-dirbtuvėje toli gražu ne vienas. „Laikrodžiai taip pat, – sako pastebėjęs klaidžiojantį žvilgsnį. – Mėgstu pasikrapštyti. Kai netapau, pataisau kurį nors.“