Jaunos dailininkės kelias - neiti į kompromisus

"Malonu būti pastebėtam, ypač kūrybos pradžioje", - sako jauna dailininkė Milda Gailiūtė, parodos "Geriausias metų kūrinys" publikos išrinkta laureate.

Skiriamasis bruožas - spalva

Einame į jos laikiną studiją - vieną Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės instituto auditorijų. Tai buvusios psichiatrinės ligoninės pastatas, kur, anot istorikų, XV a. galėjo būti Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių rezidencija. Ją čia nelabai kas beprimena. Seniai remonto nemačiusios pastato sienos su, anot studentų, tapybiškai nubyrėjusiu tinku, apibėgusiomis lubomis, atrodo, dar skleidžia specifinį senų ligoninių kvapą.
"Dabar aliejinių dažų kvapas labiau jaučiasi", - pastebi VDA KDF magistrantūroje tapybą studijuojanti kaunietė. Ir prisipažįsta: studijoje užsibuvus iki vėlumos, čia darosi nejauku.
M.Gailiūtės studijos langai žvelgia į kitapus gatvės esančią Vytauto bažnyčią. Suskambus varpams, mergina šypteli: "Kviečia." Patalpoje karaliauja trys spalvos - nešvariai žalios sienos ir baltos bei tamsiai mėlynos spalvos drobės. Monochrominė, arba vienspalvė, tapyba - skiriamasis pastarųjų metų jos darbų bruožas. Juose tamsiai mėlyna pereina į pilką, kartais virsta beveik juoda spalva.
Paprašyta parodyti naujausių darbų, 25 metų menininkė pirmiausiai eina prie drobės, žinomos iš "Geriausio metų kūrinio" parodos - Kauno publiką papirkusio darbo iš ciklo "Ištrinta erdvė." M.Gailiūtė puikiai prisimena įspūdį, patirtą skelbiant laureatus.
"Malonu būti pastebėtam, ypač kūrybos pradžioje, kai to visiškai nesitiki. Likus keletui dienų iki ceremonijos, apžiūrėjau parodos ekspoziciją. Ir savo įsitikinimą patvirtinau - būti tarp laureatų nėra jokių šansų. Nors vieta man patiko - drobė eksponuota salės pradžioje, matomoje vietoje, ten, kur žiūrovo žvilgsnis dar neatbukęs", - pasakojo mergina, žvelgdama į publikos įvertintą drobę - monochrominį apleistą Žagarės malūną.
Keletą metų iš eilės Žagarėje vykusiuose pleneruose gimė daug eskizų ciklo "Ištrinta erdvė" darbams. "Tapyti ruošiuosi ilgai - renku įspūdžius, fotografuoju. O priėjusi prie drobės, išsilieju greitai", - sako dailininkė.

Vienspalvė kūryba nevaržo

Ciklo "Ištrinta erdvė" darbai su nutrynimais, dažų nubėgimais sukurti autorine technika, kurios paslapčių jauna dailininkė neišduoda.
"Tapant šia technika, rezultatas - neprognozuojamas. Kai kam grafiką, kai kam - akvarelę tie mano darbai primena, - pašnekovė tikina, kad monochrominė tapyba nevaržo jos kūrybinės vaizduotės. - Vienos spalvos man užtenka ir dar tikrai turiu ką su ja veikti. Aš ją vis dar bandau, galimybes atrandu iš naujo. Kai atrodys, kad išsisėmiau, sugrįšiu prie daugiau spalvų."
Monochrominės tapybos pradžia prieš porą metų tapo kelionė į Vokietiją, kur M.Gailiūtė dalyvavo Diuseldorfo dailės akademijos studentų darbų peržiūrose, lankėsi muziejuose, galerijose.
"Viskas mane taip paveikė, kad po kelionės man nepatiko niekas, ką iki tol dariau, - nuo porėmių nuėmiau visas drobes. Kai institute buvo peržiūros, fiziškai nespėjau sukurti naujų darbų - eksponavau tuščius porėmius. Paskui visas spalvas užtapiau baltai, per kurią kai kur persišviesdavo kitos spalvos", - tuomet, anot pašnekovės, ir gimusi "Ištrinta erdvė".
"Jaunimas į grupes nelabai jungiasi - visi labiau individualistai. Niekada nesusimąsčiau, kodėl poreikio burtis nėra. Ar šiais laikais nebėra jaunų žmonių, kuriuos vienytų panašus meninis mąstymas ir matymas?
"Nepasakyčiau, kad tai turėtų vienyti grupės narius. Kartais dar geriau, kai tas mąstymas ir matymas skirtingas, kai kažkam kyla kitokios idėjos. Tada kyla ir klausimų, dėl kurių susimąstai, pasitikrini", - pasakoja tapybos studentė ir prisimena šviesaus atminimo instituto profesoriaus, tapytojo Arūno Vaitkūno jai užduotą klausimą.
"Kartą jis paklausė: kas tau svarbiau už tapybą? Iki šiol galvoju, ar yra kas už ją svarbiau", - prisipažino mergina. A.Vaitkūną ji buvo nusižiūrėjusi baigiamojo darbo vadovu, tačiau dailininkas žuvo Mildai studijuojant antrame kurse. "Buvo labai sunku - nežinojau, kaip reikės tapyti", - prisimena M.Gailiūtė.

Emigruoti neketina

Ar kada nors ji imsis objekto meno, performansų ir akcijų - to, ką siūlo postmodernus menas? "Objekto meną jau šiek tiek išbandžiau - Česlovo Lukensko paskaitai "Objekto menas" sukurtus darbus vėliau eksponavome bendroje parodoje. Tie atskyrimai, kad čia - objekto, čia - ne objekto menas, čia - akcija atrodo dirbtiniai. Ir tapyba gali tapti akcija", - įsitikinusi ji.
Pašnekovė nesmerkia akcijų su ekskremento muliažais ar negyvo triušio nešiojimais. "Kartais visuomenei galbūt trūksta paaiškinimo, kas yra menas ir kodėl tai yra menas. Be to, kartais rengiamos tokios akcijos, kurių rengėjai net nesiekia parodyti, kad tai - meninė akcija. Yra ir kitas momentas - dėl visuomenės uždarumo menininkai linkę ne visas idėjas įgyvendinti Lietuvoje", - pastebi M.Gailiūtė.
Jos negąsdina tai, kad šiemet baigusi studijas greičiausiai nebeturės laikinos studijos. "Turiu prie namų studiją-garažiuką. Tik ten tapybai nelabai tinkamos sąlygos - žiemą šalta, dažai nedžiūsta. Be to, ten visai nėra dienos šviesos ir galiu dirbti tik su mažesnio formato darbais. Jei tektų persikraustyti į ten, formatas turėtų mažėti", - sako mergina, žvelgdama į pro duris vos telpančias drobes.
"Dar didesnius darbus norėčiau kurti, bet jei dydžiai - 2 m x 2 m, iš studijos neišsineši. Nebent kaip Šarūnui Saukai reikėtų vieną drobę kurti dalimis", - šypsosi prisiminusi vyresnės kartos menininko šalies Prezidentūroje eksponuojamą drobę.
Ką veiks baigusi studijas, M.Gailiūtė kol kas neplanuoja. Dabartinė situacija nenuteikia labai optimistiškai - VDA KDI neieško dėstytojų, o miesto mokyklos ir gimnazijos - dailės mokytojų.
"Laikas parodys, ką veiksiu. Pirmiausia reikia baigti institutą. Nežinomybės yra - iš ko reikės gyventi, kaip studiją gauti, neaišku. Bet, man atrodo, yra kelias gyventi neišduodant tapybos, neinant į kūrybinius kompromisus tam, kad darbus galėtum parduoti", - dailininkė tvirtina į užsienį užsidirbti pinigų nuosavai studijai tikrai nevažiuosianti.
"Atsarginiam atvejui turiu tikrą kaimą Kaišiadorių rajone - medinės trobos, be patogumų, bet su pirtimi. Pakeisti erdvę galbūt būtų visai į naudą. Jei kada išvažiuosiu ilgesniam laikui iš Kauno, gal ir apie miestą kokį ciklą sukursiu. Iš laiko atstumo geriau matai visumą, svarbiausius dalykus. Tuomet nebemaišo detalės", - įsitikinusi menininkė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių