E.Varkulevičius–Varkalis iki šiol svaigsta nuo Niujorko laisvės

Vilniuje savo darbų parodą surengęs žinomas tapytojas Eugenijus Varkulevičius–Varkalis sakė, kad sukurti šias drobes įkvėpė Čepkelių raistas, bet Niujorko, kuriame gyveno 11 metų, pamiršti negali.

Gyvenimą Berlyne ir Niujorke jis prisimena su didžiausiu malonumu. Į tuos didmiesčius kažkada jis išdūmė todėl, kad iki gyvo kaulo buvo užknisusi anuometė sovietinė tikrovė.

Jono Meko vizualiųjų menų centre eksponuojama E. Varkulevičiaus –Varkalio paveikslų ir vaizdo darbų paroda nenuspėjama, kaip ir jo minėti pasaulio didmiesčiai. Didžiuliai – 2 x 1,5 m – abstraktūs peizažai. Televizoriai „non stop“ rodo įvairius Niujorko vaizdus, kuriuos jis nufilmavo. Juose – gatvės muzikantai, įvairios eitynės, 2001 m. rugsėjo 11 d. susprogdintas Pasaulio prekybos centras, avangardo tėvas J. Mekas su alaus bokalu ir įvairaus amžiaus bičiuliais.

„Kadangi gyvenau pas Joną, jo filmų „Antologijoje“, nufilmavau ir jį. Kai gaunu pinigų, po truputį tuos filmus perrašau į DVD“, – pasakojo Eugenijus.

Parodoje galima pažiūrėti ir dokumentinį filmą apie patį E. Varkulevičių–Varkalį. Jį susuko žurnalistė Enrika Striogaitė. „Tas daug įdomesnis. Daug medžiagos jai daviau iš Niujorko“, – patikslino Eugenijus. Filmoteką papildo Niujorke gyvenančio Juliaus Ziz (Žižliausko) filmas „Vilkas“, kuriame dailininkas atlieka pagrindinį vaidmenį.

„Niujorkas – pasaulio sostinė“, – sakė 56-erių dailininkas, tikėtina, ten palikęs didelę dalį savęs.

– Ar teisingai išgirdau? – perklausiu.

– Taip. Niujorkas – pasaulio sostinė. Dar – juodukų sostinė. Gyvenau pas J.Meką jo filmų „Antologijoje“, archyvuose. Jis man buvo išskyręs tokį kambarėlį už ekrano. Buvo gan intensyvus, įdomus laikotarpis. Praėjusį gruodį buvau Londone, kur Jonas šventė savo gimtadienį. Bet to jo gimtadienio nefilmavau – turėjau ten grot ir dainuot. 90 metų – fantastiška! Tokia J. Meko paroda buvo! Kokios keturios penkios salės užkrautos jo kameromis, vaizdo darbais, nuotraukomis. Visa šventė vyko tose salėse. Buvo svečių iš Lietuvos, Prancūzijos, Italijos.

– Klajonės ir kelionės po pasaulį visiškai pakeitė jūsų darbų stilių. Po studijų tuomečiame Dailės institute pabėgote į Žemaitiją, Beržoro kaimą, ten tapėte figūrinius religinius paveikslus – Kristų, kryžiaus kelio stotis. Ir po kelių dešimtmečių – abstraktūs darbai. Ar tikėjote, kad taip nutiks?

– Ilga istorija. Žmogus keitiesi. Buvo laikotarpis, kai buvo susibūręs toks mūsų ratas: Arūnas Vaitkūnas, Vaidotas Žukas, mistikas ir filosofas Justinas Mikutis, aš. Būčiau nuėjęs į abstrakčiąją tapybą jau anksčiau. Bet J. Mikutis pareiškė: „Va, jis jau atrado save Beržore.“

Tada viskas buvo pogrindyje, bendravau su radikalais ir Maskvoje, ir Lietuvoje. Tapyti Kristų, stacijas – tada tai buvo vienintelis pasipriešinimas sovietams. Beržore gyvenau ir tapiau. Buvo ten šviesių žmonių. Su bobute Julyte buvom kaip brolis ir sesuo. Kai Kaune, Menininkų namuose, padariau parodą, ją kitą dieną uždarė. Atėjo saugumiečiai ir liepė nukabinti paveikslus. Spjoviau į viską. 1990 m. prieš pačią revoliuciją išvažiavau į Vokietiją.

Paskui mane Audrius Naujokaitis – pernai jis mirė – pakvietė į Niujorką. Mane labai domino Jurgis Mačiūnas. Jis su J. Meku buvo bendražygiai, J.Mekas turėjo jo darbų, pasakojo apie jį. Nemaniau, kad Niujorke užstrigsiu vienuolikai metų. Maniau, pabūsiu kiek, pinigų nėra – grįžtu atgal. Bet man ten taip patiko, kad tie metai prabėgo nepastebimai. Ten pradėjau filmuot – dariau tuos savo filmus paišytinius, abstrakčius, iš koliažų. Ir tapyba ten – Niujorke – pasisuko į abstrakčiąją pusę.

– Gal iš J.Meko mokėtės, kaip filmus daryti?

– Ne. Jis niekada nieko nemokė. Kai jis duodavo interviu žurnalistams, galėdavai pasiklausyti. Jis kūrė dokumentiką, paskui pasuko į poetinį kiną. O aš pradėjau daryti daugiau animaciją – tiesiai paišyti ant 16 ir 35 mm juostos. O pas Joną tos medžiagos pilna rūsiuose. Užsidarė kino laboratorijos – viskas perėjo prie video. Su J. Ziz pradėjome daryti tuos filmus. Visas išmestas juostas susirinkdavome.

– Kaip Niujorke sekėsi tapyti ir parduoti paveikslus?

– Nebuvo kažin kas. Bet kartais parduodavau. Verčiausi visokiais dažymo darbais, teko restauruoti tai kokį staliuką ar antikvarinį baldą, tai kokį interjerą. Bet tie darbai pripuolami. Visą laiką, būdavo, „Antologijoje“ sėdi. O ten – visi meno pamišėliai. Kai atvažiavau, vanduo visur varvėjo, filmai, žurnalai išmėtyti. Mes, suvažiavę lietuviai, viską sutvarkėme.

– Kas Niujorke jums labiausiai patiko?

– Laisvė. Jie karų neturėjo, visur tie vergai – juodukai, meksikonai – viską tvarko, o jie beveik nieko neveikia, biznį daro. O tiek visko prisiplėšę, tiek prisivežę. Vien Modernaus meno muziejus puikiausias parodas kas mėnesį daro. Net už dyką gali eiti žiūrėti penktadieniais. O galerijų – šimtai. Kaip menininkui nebūti ten, kur viskas verda? O pas mus – snobizmas. Provincija. Yra ir gerų menininkų. Bet nėra ko lyginti su Niujorku.

– Tai kodėl ten viską metėte ir pardūmėte atgal į Kauną? Negi savęs neatradote Niujorke?

– Jei ne tėvai, būčiau negrįžęs. Turėjau planų traukti į Meksiką – draugų tiek ir tiek atsirado pas Joną. Dar – į Italiją, Afriką. Nei aš ruošiausi grįžti, nei ką. Maniau, gausiu tą žaliąją kortą ir liksiu. O jie mane taip krušo – vis kitąmet, kitąmet. Pinigus tik sukišau – ir nieko. Biurokratija. Reikėjo įrodyt, kad galiu ten pragyvent.

Kiti gudrūs – vedė, ir viskas. Ir galėjo išvažiuoti į Lietuvą, paskui grįžti. Aš niekur išvažiuoti negalėjau – būtų nutraukę tą bylą. Pagaliau gavau žaliąją kortą. Meilės nenusisekė, ir grįžau. Giminės rašė, prašė grįžti, čia – namai, dirbtuvės, o ten nieko. Ir kas tu toks ten esi? Grįžau – tėvai pasimirė, paskui – A. Vaitkūnas, mudu draugai buvome nuo vaikystės. Tie metai man buvo juodi.

Čia – nei džiazo, nei klubo, tik džiazo imitacija. Ten džiazas labiausiai mane laikė. Intensyvus gyvenimas laikė. Aš saksofonu ten grojau. Dabar jau apleidau, nes čia nėra su kuo groti. Su Daliumi Naujokaičiu studiją turėjom, grodavom gatvėj, kol policija neateidavo. Paskui nebeleido nei gatvėse, nei metro groti. O groti metro man labai patikdavo. Tokia akustika, dar tas traukinys dunda, tas ritmas – fantastiškas tas Niujorkas! Jau buvau jį prisipratinęs, jau tame rajone – Manhateno centre Ist Vilidže – mane visi pažinojo. Nuo senų laikų čia gyvena menininkai, poetai, muzikantai.

– Negi jokia moteris jūsų neprišvartavo Niujorke? Girdėjau, vieną amerikietę visai neblogai išmokėte lietuviškai, kad ši net eilėraštį parašė mūsų kalba.

– Buvo viena tokia – truputį jau mokėjo. Bet be reikalo leidau jai restorane dirbti. Dar studentė buvo, tai puolė prie narkotikų, visokio šūdo. Amerikoj greitai tokie dalykai įtraukia.

Tos amerikonės – tokios puritonės, šeimai netinkamos. Kiek turiu draugų amerikonų, nebūtinai iš Niujorko, tai kokios lietuvės, lenkės ar rusės ieško. O su amerikonėmis neįmanoma, nuolat po teismus. Lietuvaitės pačios kantriausios, o tos tik pinigus nuraus, ir viskas.

Bet jau bus penkeri metai, kai esu vedęs. Dukrai Julytei – dveji su puse. Mano žmona Jovita Aukštikalnytė dėsto tapybą Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete.

– Niujorkui jaučiate didžiulę nostalgiją. Gal vėl patrauksite į tą meno meką?

– Mano amžiui – jau ne. Ten prasidėjo terorizmas – nesmagu. Viską pradėjo drausti, daug ką uždarė. Niujorkas keičiasi, ten jau tokia įtampa tvyro. Aš dar spėjau į laisvę – tada meras buvo Rudy Giuliani.

Prieš man išvažiuojant į tą rajoną pradėjo plūsti japiai – žydri, iš pietų, su pinigais, su šuniukais, kaip pas mus naujieji rusai ar naujieji lietuviai. Okupuoja rajonus – siaubas. Visus menininkus, galerijas iš ten išstūmė.

Taip, žiedai sumainyti, viskas gerai, bet niekas neaišku – gal į Italiją trauksiu, nes tam Kaune baigiu uždust.



Komentarai 5 Rašyti komentarą

ozys

ozys portretas
ozys apsirukelis

ssd

ssd portretas
Vakar straipsnis apie kospomopolitę iš Australijos, šiandien kalbina iš vis apsirūkiusį. Žurnalistai, ar pablūdot?

www

www portretas
kokias cia pasakas kuriat neuztenka kad su savo /laisve/ jau greit puse Lietuvos isvaziuos tai neerzinkit zmoniu nes ne visi tos /laisves/ troksta dar nezinia ar visiems ja pritaikysi nes kiti paragave nebeturi uzka ir grizti.......

tapytoja

tapytoja portretas
Jei Kaune daugiau būtų tokių puikių menininkų, miestas atsigautų. Dabar tik godi valdžia ir duobės keliuose.
Skaityti visus komentarus
Tavo komentaras

Komentuoti

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių