Egipto dovana dailininkei – nevaržoma spalvų paletė

Egipte gyvenančiai dailininkei Sandrai Urbonaitei dažnai tenka nešioti galvos apdangalą, o kai kuriuos islamo religijos draudimus ji netgi vadina naudingais.

„Žmonės emigruoja ne iš gero gyvenimo“, – tikina lietuvių turistų pamėgtame Hurgados kurorte ketverius metus gyvenanti buvusi Lietuvos kino studijos filmų aikštelės dailininkė. Tačiau kaip pavadinti ją pačią – meilės, ekonomine ar kultūros emigrante – neatsako. Susituokusi su egiptiečiu, kino aikštelės dailininkė patyrė, kad keliauti maršrutu Egiptas-Lietuva nėra labai paprasta.

Tiesa, vien kino dailininke ją vadinti per maža. Interjero dekoravimas, tapyba, fotografija, fotokoliažas – ji kuria visose šiose srityse. O kai kūriniai iškeliauja pas naujuosius šeimininkus, jų tolesnį gyvenimą S.Urbonaitė seka kaip mama savo vaikus.
Trumpam sugrįžusi į Lietuvą, gimtinėje dailininkė pasigenda ryškių spalvų. Ir prisipažįsta, kad čia jaučiasi jau ne visai sava.

– Palyginkite gyvenimą Lietuvoje ir Egipte…

– Egipte mažiau išorinės laisvės, bet daug vidinės. Tuo tarpu Lietuvoje yra labai daug išorinės laisvės ir mažai vidinės: čia gali daryti performansus vidury gatvės, bet žmonių galvos užkimštos milijonais rūpesčių. O ten yra tam tikrų išorinių įsipareigojimų, bet turi didelę vidinę laisvę – nesi priverstas nuolatos bėgti nesibaigiančių rūpesčių, darbų ir įsipareigojimų rate.

Pirmą kartą Egipte atsidūriau visiškai atsitiktinai. Ilgą laiką labai įtemptai dirbau Lietuvos kino studijoje (LKS), norėjosi pailsėti. Nuskridau ir susižavėjau. Bendraudama su vietiniais žmonėmis, supratau, kad darbas, kurio mes taip įsikibę laikomės, ir kasdienė įtampa nėra labai prasmingi. Voverės nesusimąsto, kad sukasi ratu – tai matyti tik žiūrint iš šono. Egiptas ir buvo tas žvilgsnis iš šono į gyvenimą Lietuvoje. Pagalvojau, ar būtina taip kentėti, kad išgyventum? Juk žmogus gimsta ne tam, kad dirbtų, pirktų, mirtų ir visiškai nemąstytų.

– O kam gi mes gimstame?

– Kiekvienas turi atlikti savo namų darbus ir išsiaiškinti pats. Aš tai išsiaiškinau Egipte. Supratau, kad nuolatinis pinigų darymas ir bandymas pasitenkinti visiškai nereikalingais daiktais, rūbais ir batais yra visiškai beprasmis.

– Bet juk ir Lietuvoje galima spjauti į pinigų kalimą, ir gyventi kitokį, galbūt kiek autsaiderišką gyvenimą…

– Lietuvoje tai padaryti daug sunkiau, nes pragyvenimas čia kainuoja daug daugiau. Spjovęs į darbus, čia tu būsi alkanas, apiplyšęs, sušalęs – truputį iš „underground‘o“, toks kenčiantis inteligentas. O ten – nuolatos šilta, daug rūbų nereikia, nėra mokesčių už šildymą, elektrą, valstybiniai mokesčiai – ir tie labiau teoriniai.

– Pragyvenate iš kūrybos?

– Iš pradžių pragyvenau iš kino – parskrisdavau į Lietuvą, padarydavau reikiamus darbus, ir išskrisdavau atgal. Paskui visa tai baigėsi. Niekada sau nekėliau tikslo pragyventi iš kūrybos – yra kitų būdų tai padaryti. Oficialaus darbo nedirbu, bet mes su vyru sugalvojome kitą pragyvenimo šaltinį, kuris mums leidžia gauti pinigų nepervargstant – įsigijome keletą automobilių ir juos pradėjome nuomoti turistams.

Egipte dažniausiai sulaukiu užsakymų, susijusių su interjero kūrimu. Pagalbos, patarimų prašo užsieniečiai – Hurgadoje nemažai butų perka rusai, vokiečiai. Vietos meistrų požiūris į interjero apdailos darbus, švelniai tariant, yra visiškai kitoks nei pas mus. Prižiūriu, kad plytelės būtų teisingai suklijuotos, parenku spalvas, važiuoju nupirkti reikiamas medžiagas.

– Kūrybine prasme, Egipte jaučiate tam tikrą cenzūrą? O gal savaime įsijungia vidinis cenzorius?

– Egipte yra tam tikrų apribojimų: negali sugalvojus paišyti ant sienų, rengti performansų ar šokių gatvėje. Bet tai – ne cenzūra. Tiesiog kultūrų skirtumai. Be to, į Egiptą aš pirmiausia važiavau gyventi ir tik tada kurti. Tiesiog turiu laiko įsiklausyti į save ir savo norus. Keitiesi pats, keičiasi ir kūryba.

Beje, mano kūryba niekada nebuvo tipiškai lietuviška. Buvo laikotarpis, kai buvau susižavėjusi indiška kultūra su daugybe simbolių. Iš indiško laikotarpio atėjo dramblys. Jį labai mėgstu. Nesvetima ir kiniečių meno, grožio samprata. Vykdant užsakymą kiniečių restoranui, teko išstudijuoti jų simboliką. Lunai – dangaus gyvatės – perėjo ir į vėlesnį mano kūrybos etapą. Dekoruodavau nemažai baldų interjerams. Tačiau tik pabuvusi Egipte pabaigiau stalą su visais savo mėgstamais simboliais: drambliais, lunais ir mano zodiako ženklu – žuvimis. Stalą prieš metus eksponavau savo kūrybos parodoje Vilniuje. Parodą pavadinau „Tiems, kurie išliko“, nes paveikslai, kaip ir žmonės, ne visi išlieka.

– Kaip pasikeitė jūsų kūrybinis stilius?

– Egipte ji tapo drąsesnė, atsirado daugiau spalvų. Ten dingo dailės instituto manyje suformuota spalvų baimė ir nuostata, kad kai kurios spalvos nedera. Spalvinis kodas visiškai pasikeitė – oranžinę tepti šalia salotinės atrodo ne per ryšku. Lietuvoje tokia tapyba būtų vertinama kaip visiškas miesčionizmas – juk tapant reikia žiūrėti į gamtą. Bet Lietuvoj labai nedaug grynų ryškių spalvų: mėlynos spalvos nėra, ką jau kalbėti apie tokias ryškias, kaip oranžinė, salotinė. Lietuviška gamtos žalia, grubiai tariant, yra iš vienos dažų tūbelės. O ten – ryškios plėminės spalvos. Pavyzdžiui, raudoni kalnai vaiskiai mėlyno dangaus fone arba spalvotos žuvys mėlyname vandenyje.
Pradėjau tapyti darbų ciklą „Avinėlių gyvenimas.“ Avis labai svarbi Egipte, jos aukojamos, valgomos, vilna naudojama buityje. Žiūriu, kad tų spalvų tūbeles, kurių iki šiol neatidarydavau, dabar jau be gailesčio spaudžiu.

Tiesa, Egipte iš pradžių patyriau šoką – iš kur gauti aliejinių dažų? Vykdama ten nuolatos gyventi, vežiausi prisipirkus nemažai dažų – galvojau, čia man bus laisvė, galėsiu įgyvendinti visus savo kūrybinius sumanymus. Ir staiga – negaliu, nes neturiu dažų. Visus atėmė oro uoste – šia dažai vertinami kaip pavojingas degus krovinys. Likau be darbo priemonių. Akrilinių dažų nemėgstu, nes jie sukuria plokštumos įspūdį, o man patinka, kai žvilgsnis pro skirtingus aliejinio dažo sluoksnius skverbiasi gilyn.
Dabar Egipte nuo tapybos pereinu prie fotografijos. Tai – dėkinga sritis, nes egiptiečiai mėgsta fotografuotis. Vaikštau ir fotografuoju ten, kur neužeina turistai. Čia dar yra vietovių, kur žmonės nėra regėję balto žmogaus. O miestų su išvystytu turizmu gyventojai kitokie – jie naudojasi daugeliu civilizacijos pasiekimų, ypač – mobiliaisiais telefonais, kompiuteriais.

Pamėgau fotokoliažus – nufotografuotus kadrus perkuriu, komponuoju kitaip.

–    Jaučiate, kad fotografijoje jau atradote savo sritį?
–    Mane labai domina Egipto moterų gyvenimas, jų buitis ir vedybinio gyvenimo menas, islamo poveikis moters vidiniam pasauliui. Jei vyrai sėdi gatvėse, viešai dirba ir apskritai daug ką gali sau leisti daryti viešai, tai moterų gyvenimas lieka ganėtinai uždaras, slepiamas nuo pašalinių akių. Džiaugiuosi galėdama patekti į paprastas egiptiečių šeimas, kur moterys nuo manęs nesislepia.

– Ir jos leidžiasi fotografuojamos?
– Leidžiasi, tik dažnai kyla klausimas, kas paskui bus daroma su tom nuotraukom. Jos paprastai būna prieš, kad tai būtų viešinama – talpinama internete, spausdinama. Bet jos nesipriešina tam, kad nuotraukos būtų eksponuojamos parodoje.

– Kokia kasdienė jūsų buitis – gaminate valgyti, skalbiate, tvarkote namus?

– Namus stengiesi susitvarkyti kuo greičiau, kad liktų laiko nueiti į pliažą – juk gyveni kurortiniame mieste. Vasarą maistą patys gaminamės labai retai – kai labai karšta, labiau apsimoka nusipirkti gatavo maisto. Jis geras ir pigus.

Su vyru bandėme gyventi ir čia, Lietuvoje, bet nusprendėme, kad Egipte patogiau. Tiesa, ir ten krizė, ir ji žiauresnė nei čia. Nes tai yra šalis, labai priklausoma nuo turizmo – ten paprasčiausiai nėra jokio kito pragyvenimo šaltinio, tik verslai, susiję su turizmu. Kainos užkeltos, turistų sumažėję, žiūrėk, dar ir oras nekoks – ir žmogus, gyvenantis iš turizmo, jau nebežino, ko griebtis, kad išlaikytų save ir šeimą.

– Kaip jus, europietę, priėmė vyro šeima?

– Egipte vyrų nuomonė yra gerbiama. Bet jei priimi sprendimą, esi atsakingas už visus jo padarinius. Jei po vedybų vyras nuspręstų: žmona man nebetinka, tėvai ragintų jį prisiimti atsakomybę ir nepalikti moters.

– Jūsų vyras – musulmonas. Jūsų nespaudžia, kad priimtumėte islamo religiją?

– O kiek yra pavyzdžių, kai du tą patį tikėjimą išpažįstantys žmonės nesutaria? Ta pati religija nėra laimingo gyvenimo kriterijus. Žinoma, kaip ir kiekvienas doras musulmonas, mano vyras norėtų, kad aš išpažinčiau tą patį Dievą, bet yra kaip yra. Jis manęs nespaudžia. Gal kažkada aš pati sugalvosiu pereiti į islamą. Ši religija turi gerų dalykų.

– Kokie gi tie geri dalykai?

– Pavyzdžiui, religinis draudimas gerti alkoholį nėra iš piršto laužtas. Nes jei iš vakaro išgėręs rytą turi eiti dirbti cukranendrių plantacijoj, rizikuoji atiduoti galus. Egipte galima nusipirkti alkoholio kavinėse, bet tai nėra populiaru ir labai brangu. Dauguma moterų net nežino alkoholio skonio.

– Ir retkarčiais nekyla noras išgerti vyno taurę?

– Vyno išgeriu sugrįžusi į Lietuvą. Juokauju, kad Egipte, kitose musulmoniškose šalyse galima daryti stovyklas norintiems pasveikti alkoholikams. Pirmiausia, ten labai karšta – organizmas į alkoholį reaguoja kelis kartus stipriau. Daugybę turistų išneša iš diskotekų, barų – žmonės paprasčiausiai neapskaičiuoja savo jėgų.

Kitas geras dalykas – čadra (lengvas musulmonių veido arba viso kūno apdangalas su plyšiu akims arba veidui, dėvimas viešose vietose – aut. past.). Kartais prisidengiu iš praktinių sumetimų. Yra tam tikros vietos, kur nesijauti komfortiškai, dėvėdamas europietiškus rūbus. Visų žvilgsniai susminga į tave. Kam visus nervinti ir save kankinti? Ar ne paprasčiau apsivilkti galabėją (egiptiečių ilgas uždaras rūbas ilgom rankovėm – aut. past.), užsidėti čadrą? Ir policininkai neklausinės, kodėl tu čia, ir per daug pašalinių žvilgsnių nesulauksi.

– Ar tai reiškia, kad Egipte kartais ir veidą užsidengiate?

– Jei karšta ir pučia vėjas, užsidengiu. O šiaip Egipte tai yra šeimos, auklėjimo reikalas. Pagal koraną moteris turi prisidengti galvą. Kaip gamtoje nėra nereikalingų dalykų, taip tradicinėje aprangoje yra viskas nušlifuota metų, padiktuota geografinių sąlygų. Įsivaizduokite, jūs sėdite namie su dešimčia vaikų, kažką plaunat, valot. Staiga suvokiat, kad jums reikia į parduotuvę. Į gatvę visa susivėlusi, išsidraikiusi neišbėgsi. Šukuotis, dažytis, persirengti – kiek laiko tam sugaišti! O kai užsivynioju skarą, man visiškai nereikia galvoti, kaip sušukuoti mano plaukai, kaip atrodo mano dekolte ir panašiai. Čia matau praktinę naudą.

Toliau – visi tie užsidengimai. Apkalbos, nužiūrinėjimai, plakimai liežuviu egzistuoja visose tautose. Pridengi galvą ir eini, niekas nemato, neanalizuoja, kaip tu atrodai. Be to, tu rodai, kad gerbi aplinkinius ir tradicijas.

– O vaikus, kai jų susilauksit, pagal kurios tautos tradicijas auklėsit?
– Kur vaikas augs, ten jis ir auklėsis. Mišrių šeimų vaikams labai išsiplečia akiratis – dar būdami maži, jie suvokia skirtumus ir tokius dalykus, kuriuos mes tik žilo plauko sulaukę sugebame išmąstyti.

Kol kas grįžimo į Lietuvą galimybė yra labiau hipotetinė. Mano vyras yra serfingo treneris. Deja, Lietuvoje tai galėtų būti tik hobis. Praleidžiame daug laiko Lietuvoje, ir mano dragai sako, kad mano vyras yra pakankamai šiuolaikiškas ir europizuotas. Mes vienas kito nebandom keisti, stengiamės suprasti vienas kito pomėgius.

– Jūs – meilės ar kūrybos emigrantė?

– Galbūt esu netyčinė kultūros ir kūrybos migrantė. Bet šiaip nereikia žmonių skirstyti į darbo, meilės, kultūros ar kūrybos emigrantus. Pilnavertis žmogus savyje turėtų apjungti visas minėtas gyvenimo realybes. Bet žmonės emigruoja ne iš gero gyvenimo. Išvažiavęs, susiduri su daugybe problemų. Niekada nebūsi savas ten, bet palaipsniui pradedi jausti, kad nebesi savas ir čia. Nes esi atitrūkęs, esi nebe toks.