„Alisa stebuklų šalyje“ nukelia į beribį fantazijos pasaulį

Kauno valstybinio dramos teatro (KVDT) „Penktojoje“ salėje rodomas spektaklis „Alisa stebuklų šalyje“ į teatrą kviečia jaunesniojo amžiaus žiūrovą. Vienintelis 2011 m. KVDT sukurtas spektaklis vaikams pagal klasika tapusio Lewis Carroll kūrinio inscenizaciją pristato profesionalaus dramos teatro bei lėlių ir objektų teatrų stilistikos sąveiką. Spektaklio režisierė – lenkų vaikų teatro kūrėja Ewa Piotrowska.

L.Carroll istorija, nors ir tradiciškai asocijuojama su jaunesniojo amžiaus skaitytoju, nesusikoncentruoja ties jo amžiumi. Iš tiesų Alisos pasaulyje paliečiamos daug platesnės bendražmogiškos temos: tyrinėjamas žmogaus sapnų pasaulis, sąmonės ir pasąmonės sąveika. Kūrinyje gausu simbolizmo, logikos analizės ir absurdiškumo. KVDT pastatyme šios temos tampa neesminės, į pirmą planą iškeliant žiūrovo fantazijos, vaizduotės ir vizualinių pojūčių skatinimą.

Režisierė spektaklio pradžioje suformuoja ritmingą ir vizualiai dinamišką reginį, jau pirmosiomis veiksmo minutėmis sudomindama žiūrovus. Pasitelkdama skirtingus spektaklio elementus režisierė puikiai transformuoja skurdžią teatro sceną į beribį fantazijų pasaulį. Pastabumas kompozicijai, griežtoms mizanscenoms ir veiksmo ritmui padeda kurti gana tolygią ir vientisą atmosferą – jaučiamas siekis visomis priemonėmis sustiprinti stebuklų pasaulio įspūdį.

Į teatro sceną perkeltas kūrinys gana greitai tampa monotoniškas. L.Carroll knygoje suformuoti veiksmo etapai E.Piotrowskos interpretacijoje nebetenka tarpusavio darnos. Nenuoseklus veiksmo ritmas, fragmentiškumas ir kuriamų scenų loginis neišbaigtumas trukdo susikaupti ir įsijausti į spektaklio pasaulį. Jaučiamas režisierės siekis per kuo trumpesnį laiką inscenizuoti visą knygos siužetą.

Todėl žiūrovas, ypač – jaunesniojo amžiaus, kuris nėra susipažinęs su literatūros kūriniu, gali likti nesupratęs siužeto linijos bei veiksmo motyvų. Nepaisant to, kad knygoje trūko aiškios problematikos – teatriniame pastatyme esminė problema turėtų būti svarbi. Perspaustas ir ištęstas veiksmas baigiasi nesukoncentruotai, blankiai ir ritmingai – palikdamas nuo per ilgos spektaklio trukmės žiovaujančius žiūrovus.

Pagrindinį Alisos vaidmenį sukūrė aktorė Inga Mikutavičiūtė. Nors spektaklyje Alisos personažas kitų veikėjų ir stumiamas į veiksmo užribį, aktorės vaidyba stokoja išbaigtumo ir pastabumo savo kolegoms. Gyva, charakteringa ir sumani L.Carroll knygos herojė spektaklyje tampa tik fragmentišku, sąlygišku ir neesminiu įvaizdžiu. Aktorė, bandydama priartėti prie vaiko suvokimo ir dėmesingumo ribos, personažą sukūrė gana neaiškų ir nepastebimą.

Kitus vaidmenis kruopščiai išpildė Saulius Čiučelis, Artūras Sužiedėlis ir Tomas Rinkūnas. Natūralumu ir sceniniu laisvumu išsiskiria aktorių S.Čiučelio ir T.Rinkūno duetas, kuriant Skrybėlių ir kiškį Paikį, taip pat pavienių personažų įkūnijimas. Abiejų aktorių vaidyba yra dinamiška ir pastabi, sukurianti glaudų ryšį su spektaklio žiūrovais bei tarpusavyje. Gana laisvas ir įtaigus buvo ir A.Sužiedėlio darbas, kuriant triušio, vikšro personažus.

Scenografijos sprendimą režisierei padėjo išpildyti spektaklio dailininkė Giedrė Brazytė. Minimalistinėmis priemonėmis kuriama scenos erdvė maksimaliai atgyja vos tik prasidėjus spektaklio veiksmui. Tikslus darbas su scenos objektais kuria dinamikos, veržlumo ir judėjimo įspūdį. Iš pirmo įspūdžio statiškos formos tampa pakankama priemone atgaivinti knygos pasaulį.

Įspūdį palieka scenoje judančių tūrių sąveika, neperkrauta ir tikslingai išreikšta Alisos pasaulio vizija. Transformuojamos ir veiksmo erdvę formuojančios plokštumos tarnauja kaip pagrindinė kompozicinė scenovaizdžio priemonė, kuria manipuliuojant kuriama iškraipytos bei išdidintos erdvės iliuzija. Į sceninį veiksmą įsilieja, o taip pat papildo dar vienas judantis scenografijos elementas – didelis tuščiaviduris ratas, kuriuo kuriami ir laikrodžio, ir stalo, šulinio bei sosto įvaizdžiai.

Apskritai režisierės panaudojami objektai yra daugiaprasmiai ir simboliški – E.Piotrowska stengiasi maksimaliai išnaudoti turimas negausias, tačiau reikšmingas vizualines priemones, suteikti objektams savarankiškumą ir gyvybės iliuziją. Ir nors režisierė neeliminuoja į atgyjančią spektaklio erdvę darniai įsiliejančių gyvų aktorių – sąlygiškos sceninės erdvės transformacijos bei įtemptas ir išskaidytas aktorių darbas griauna spektaklio vientisumą. Veiksmas tampa perspaustas, fragmentiškas ir monotoniškas

Didelis režisierės pastabumas objektams ir jų manipuliacijoms šiek tiek nustelbia aktorių vaidybą ir apskritai jų svarbą. Chaotiškos, neaiškios ir dažnai be priežasties mizanscenos vargina, o aktorių kalba ir perteikiamas turinys tampa antraeilėmis išraiškos priemonėmis.

Jaučiamas režisierės susikoncentravimas į vaizdus ir istorijos perteikimą vizualinėmis priemonėmis. Įvairios manipuliacijos scenine perspektyva ir šviesa išties skatina atgyti žiūrovo fantaziją. Siekdama iliustruoti Stebuklų šalyje veikiančius fizikos dėsnius, režisierė pasinaudoja ir lėlių teatro priemonėmis.

Nuolat pasikartojančiu spektaklio akcentu tampa lėlė – sumažinta Alisos kopija. Marionetės panaudojimas sustiprina formuojamo Stebuklų pasaulio iliuziją, padeda vizualiai išplėsti scenos erdvę. Vis dėlto dramos teatro aktorių neprofesionalumas manipuliuojant lėle sumenkina fantastiškos ir nerealios erdvės įspūdį. Labiausiai marionetės gyvybės iliuziją griauna techninis išpildymas – netikslus darbas formuojant lėlės judesius, apšvietimo nepaisymas ir aktorių „lėlininkų“ skubėjimas.

Spektaklius jauniausiems žiūrovams statanti režisierė ragina nepamiršti, kad kūrybinis procesas skirtas vaikams. Būtų tikslinga vaikus nuo pat mažens pratinti prie kokybiško teatro ir gero spektaklio principų. Ir nors šio pastatymo atveju trūksta scenoje veikiančių elementų vienovės, spektaklio ritmo suvaldymo ir aiškesnės veiksmo dinamikos – spektaklyje galima atrasti retai teatre jaučiamą fantazijos, smalsumo ir vaikiškos gyvybės atmosferą.