Vitoldas Milius Vladivostoką pasiekė per 11 parų

Beveik 16 tūkstančių kilometrų Vitoldas Milius buvo užsimojęs pasiekti vienas be jokių kelionės palydovų...

Balandžio 12-ąją Vilniaus miesto savivaldybėje surengtoje spaudos konferencijoje išlydėjome Lietuvos žurnalistą Vitoldą Milių, pasiryžusį iš Portugalijos, netoli Lisabonos esančio bei labiausiai į vakarus nutolusio šio žemyno taško – Cabo da Roca miesto automobiliu pasiekti tolimiausią pietryčių Rusijos tašką – Primorės krašto administracinį centrą Vladivostoką.

Daugelį nustebino, kad šią beveik 16 tūkstančių kilometrų distanciją Vitoldas buvo užsimojęs pasiekti vienas be jokių kelionės palydovų. Ir ne kažin kokiu ištaigingu limuzinu, o galima sakyti eiliniu ir daugeliui prieinamu „Dacia Sandero Stepway“, kuris specialiai šiam maratonui buvo  parengtas sostinės „Lautra Motors“ ir „Rimtoma“ įmonėse.

V. Milius patikino ketinąs šį maršrutą, besidriekiantį per Ispaniją, Prancūziją, Vokietiją, Lenkiją, Lietuvą, Latviją ir didžiausius Rusijos miestus Maskvą, Kazanę, Čeliabinską, Omską, Novosibirską, Krasnojarską, Irkutską, Čitą ir Chabarovską link Vladivostoko, įveikti per 15 parų ir tokiu būdu siekti pasaulio rekordo.

Skeptikai tada teigė, jog Vitoldas pasirinko patį netinkamiausią laiką. Mat Rusijoje, ypač tolyn į Rytus, balandžio antroje pusėje žemė tik bunda po žiemos miego, o išeinant įšalui ir taip gerumu nepasižymintys šios valstybės keliai tampa tiesiog neprognozuojami. Tačiau keliautojas, kurio maršrutą ir patirtus nuotykius Lietuvos spaudoje kasdien sekė ne tik automobilių žygiais besidomintys žmonės, pranoko ir savo paties, ir jų lūkesčius.

Anksčiau, nei buvo žadėjęs

Balandžio 26-osios pavakarę Lietuvą pasiekė džiugi žinia, interneto portaluose savo komentarais iškart pranokusi visus kitus tos dienos įvykius: „Auto Bild Lietuva“ vyriausiojo redaktoriaus V. Miliaus kelionė automobiliu nuo Lisabonos iki Vladivostoko baigta!

Pasaulio rekordo siekęs Lietuvos žurnalistas V. Milius, užsibrėžtą maršrutą planavęs įveikti per 15 dienų, žygį baigė per 11 parų ir beveik 16 valandų. Balandžio 15 d., 2 val. nakties Lietuvos laiku iš Cabo da Roca (Portugalija) pajudėjęs vilnietis tolimiausią pietryčių Rusijos tašką – Primorės krašto administracinį centrą Vladivostoką, pasiekė balandžio 26 d., 17.45 val. Lietuvos laiku, vietoje planuotų 16 tūkstančių kilometrų įveikęs šiek tiek mažiau, apie 15 200.

Vladivostoką V. Milius pasiekė 2 val. nakties vietos laiku paskutines dvi paras važiavęs  be normalaus poilsio.

„Prisimenu, Vladivostoke pravėriau automobilio dureles ir atsistojau ant šio miesto grindinio žiauriai pavargęs, tačiau be galo laimingas. Iškart net sunku buvo patikėti, kad nereikia strimgalviais pulti į dušą, o po to nesidairant griūti tiesiai į lovą, kad rytoj, vos prabudus, nebereiks vėl paskubom rengtis ir sėstis prie automobilio vairo, o galėsiu miegoti iki valiai, – pirmąsias akimirkas pasiekus galutinį kelionės tašką Vilniuje surengtoje keliautojo sugrįžtuvių spaudos konferencijoje prisiminė Vitoldas. – Net užsibrėžto tikslo įveikimo džiaugsmas pilnai neužvaldė manęs, o pasąmonėje vis kirbėjo jausmas, su kuriuo jau buvau spėjęs per beveik 12 parų susitaikyti, – nejaugi jau viskas baigta? Ir taip sklandžiai, be didesnių nuotykių, nebus net ką prisiminti?“

Galima ir greičiau
   
Tačiau prisiminti tikrai yra ką. Ne vien kelionę, bet ir susitikimus, kurių irgi būta, trumpus, tačiau turiningus pabendravimus su kolegomis.

„Kelionė tikrai buvo įdomi visomis prasmėmis, tačiau dar reikia laiko, kad pilnai suvoktum, ką pavyko padaryti. Viena maršruto dalis driekėsi niekuo nestebinančios Europos keliais, tačiau pervažiuoti Rusiją – unikalus dalykas. Tik nenoriu nieko gąsdinti, važiuoti ir ten galima. Iš kitų keliautojų pasakojimų buvau visko girdėjęs, daugiau ar mažiau žinojau ko galima tikėtis, tačiau kas laukia už Čitos, jau niekas negalėjo pasakyti. Dėl to prieš kelionę žinojau tik apytiksliai, kiek kilometrų teks įveikti, nes maršrutą buvo galima planuoti įvairiai. Taigi, vietoj planuotų 16 tūkst. km jų nuvažiavau šiek tiek mažiau – 15,2 tūkst. km., – pasakoja V. Milius. – Manau, kad šį atstumą galima įveikti ir dar greičiau. Juk kelionei prasidėjus kirsdamas Lietuvą parai buvau stabtelėjęs Vilniuje. Be to sutaupyti laiko buvo galima ir skiriant mažiau dėmesio nakvynės vietom, tačiau nesinorėjo rizikuoti, todėl laiką skirsčiau taip, kad kelionė būtų ne tik saugi, bet ir patogi. Priešingu atveju gal visai nebūčiau pasiekęs jos tikslo. O visiems, kas norės pakartoti šį žygį, nuvažiuoti greičiau ar tiesiog šiuo maršrutu keliauti, galėsiu patarti, padėti išsirinkti kelius. Tikrai nebijau ir neabejoju, kad ateityje kažkas norės pagerinti šį pasiekimą.“

Minėtą maršrutą yra įveikę daugelis keliautojų įvairiais būdais ir įvairiom priemonėm, tačiau niekas iki lietuvio dar nebuvo ryžęsis tokiai avantiūrai važiuoti vienas. Dėl to V. Miliaus žygis unikalus ir įveiktas per rekordiškai trumpą laiką. Jis turėtų rasti savo eilutę pasaulinių pasiekimų registracijos knygoje, tačiau, pasak Vitoldo, tokie formalumai užtrunka žymiai ilgiau, nei pati kelionė ir dėl to įrašo gali tekti palaukti bent pusmetį.

Rusai nejaučia krizės

Europą lygiais ir neklaidžiais jos keliais Vitoldas pralėkė galima sakyti akimirksniu. Gerus prisiminimus ir įkvėpimo sunkiai kelionei jam suteikė gražios palydos, balandžio 15-osios vidurnakty surengtos Cabo de Roca mieste, kuriose dalyvavo ir Lietuvos ambasadorius Portugalijoje Algimantas Rimkūnas su žmona, malonūs, gero linkintys vietos gyventojai.

V. Milius Maskvoje ir kituose miestuose trumpomis atokvėpio valandėlėmis buvo susitikęs su keletu kolegų iš automobilinių leidinių, kurie linkėdami kuo geriausios sėkmės lietuviui vis dėlto negalėjo atsistebėti šia jo „avantiūra“.

„Čeliabinske buvau sustojęs naujoje „Renault“ atstovybėje, kuri turi europinio lygio įrangą, įrankius ir technologijas, – pasakoja V. Milius. – Pakalbėjau su salono vadovais, vietiniais žurnalistais. Panašu, kad krizės Rusijoje nėra. Norint dabar nusipirkti tokį pat automobilį, kuriuo važiavau (Rusijoje jis vadinasi „Renault Sandero“), eilėje teks laukti mažiausia iki rugsėjo. Vietiniai pastebi, kad automobilių rinkoje prasidėjo augimas, tačiau vis mažiau perkama brangių mašinų, dauguma dabar labiau renkasi pigesnes.“
Labai šiltus prisiminimus keliautojui paliko jau baigus kelionę įvykęs susitikimas su Vladivostoko meru Igoriu Puškariovu, kuriam Vitoldas perdavė Vilniaus mero Viliaus Navicko adresuotą laišką ir atminimo suvenyrą, šio miesto visuomene, kurios atstovų į susitikimą susirinko sausakimša salė.
 
„Paprasti žmonės labiau domėjosi ne mano kelione ar jos peripetijomis, ne Lietuvos valdžia ir jos sugebėjimais vidaus ar tarptautinėje arenoje, o eilinių žmonių gyvenimu, kaip jis pakito ir kinta Lietuvai pasirinkus nepriklausomybės kelią, – pasakoja V. Milius. – Susidarė įspūdis, kad jie neblogai informuoti apie tai, kas dabar dedasi Lietuvoje“.
Beje, kelionės metu Vitoldui teko įsitikinti kiek daug galios dar gali suteikti popierius, ypač kertant Rusijos sieną Latvijoje.
  
„Sunkvežimių eilė pasienyje driekėsi daug kilometrų ir buvo apie tris kartus ilgesnė nei lengvųjų automobilių, – prisimena V. Milius. – Nepaisant to, lengvaisiais važiuojantys vairuotojai prie sienos pralaukia 8-12 valandų. Latviai į Rusiją važiuoja pirkti perpus pigesnio benzino, jie pervažiuoja sieną ir iškart grįžta, tad eilės čia nenormaliai ilgos. Suprasdami, kad važiuoju iki Vladivostoko, eilėje laukiantys vairuotojai geranoriškai pasisiūlė užleisti į priekį, tačiau esą tam priešintųsi latvių pasieniečiai. Teko eiti su jais kalbėti, rašyti raštą. Tačiau greitesniam sienos kirtimui itin padėjo Vilniaus mero raštas, kurį vežiau Vladivostoko merui. Perskaitę tą laišką, visi suprato kelionės tikslą ir kad į Rusiją važiuoju tikrai ne pigesnio benzino. Tad pasienyje sugaišau tik porą valandų, o pervažiavus sieną rusų pasieniečiai niekaip nesuvokė, kodėl mano automobilyje buvo dvi pilnos degalų talpyklos. Juk visi į tą pusę važiuoja pirkti benzino ir į ten niekas jo neveža“…

Su milicininkais derėtis neverta

V. Milius teigia atkreipęs dėmesį, kad Rusijos keliuose, bent iki Sibiro, daug milicijos, kuri keletą kartų buvo sustabdžiusi ir lietuvį. Keletą kartų, prisipažįsta Vitoldas, teko atverti piniginę, kuri paplonėjo per 100 Lt, nors oficialios baudos didesnės.

„Milicininkai turi labai gerą greičio matavimo aparatūrą. Vieną kartą teko susimokėti už greičio viršijimą – miesto ribose, nors ten į miestą jau tikrai niekas nebepanašėja, važiavau 130 km/val., o leistinas greitis buvo 60 km/val. Duodi rublių, kurių vertė iki 50 Lt, ir visi draugiški, niekas nepamokslauja, derėtis nereikia, palinki gero kelio ir tiek.

Pastebėjau, kad vieni prasčiausių kelių buvo Latvijoje, važiuojant nuo Daugpilio iki Rezeknės ir nuo Rezeknės iki pasienio. Čia pasitaikė tokių atkarpų, kokių net Rusijoje sunku išvysti. Įvažiavus į Rusiją, kelias iki Maskvos yra neblogas, tačiau vietomis – labai prastas. Todėl sunku suprasti kelininkų logiką, kai 7 km atkarpa – duobė ant duobės, o paskui vėl normalus kelias. Toks jausmas, kad jie sulopo tik atskirus gabalus, o paskui viską palieka kaip buvę,“- stebisi V. Milius.

Keliautojas dar iki kelionės pradžios buvo prigąsdintas, kad kelias per kalnus į Čeliabinską yra pamėgtas įvairaus plauko nusikaltėlių, kad čia atseit slypi didžiausi pavojai.

„Tačiau kad ir kaip dairiausi tų banditų, niekur jų nemačiau. Sunku ir įsivaizduoti, kad tokio intensyvaus eismo kelyje, kur mašina važiuoja paskui mašiną, banditai galėtų kažką tokio padaryti“, – po kelionės abejoja V. Milius.

Sėkmė priklauso nuo pasirengimo

Pailsėjęs po kelionės Vitoldas teigia, kad ji savo sėkme pranokusi lūkesčius. Tačiau sėkmė neateina pati savaime. Norint ją pagauti, būtina visapusiškai ruoštis. Todėl keliautojas itin dėkingas visiems, padėjusiems ir prisidėjusiems prieš šio žygio.
Vitoldo nuomone automobilį „Dacia Sandero Stepway“ šiam maratonui „Lautra motors“ ir „Rimtomos“ meistrai parengė nepriekaištingai.

„Pasiteisino ir tai, kad standartines padangas buvo nuspręsta pakeisti aukštesnio profilio ir tvirtesnius šonus turinčiomis „Continental Vanco Winter 2“ (195/70R 15RF), kurios puikiai atlaikė Sibiro kelių  išbandymus ir per tokį atstumą nukentėjo tik viena. Ir tai daugiau dėl mano kaltės“, – prisipažįsta Vitoldas.

Po šio žygio, kai automobilis bus pargabentas į Lietuvą, padangų gamintojo „Continental AG“ atstovas Rytų Europos šalyse Arūnas Kiaušas pažadėjo itin nuodugniai ištirti padangas ir galbūt net keletą rekomendacijų pateikti gamintojams.

Nors Vitoldas naktimis stengėsi daugiau ilsėtis, nei važiuoti, tačiau jo „Dacia Sandero Stepway“ automobilyje sumontuotos papildomos „BOSH rally“ tolimųjų šviesų lempos tikrai padėjo tamsiu paros metu. O „Sonax“ meistrai, kėbulo detales padengę specialiais „Sonax“ lakais ir vašku, irgi teigė turės malonaus tyrimų darbo norėdami įsitikinti kaip šios medžiagos pasiteisino šiame maratone.

V. Milius visą maratoną nuvažiavo vienas, tačiau vienišas jis nesijautė. Ryšį su žiniasklaida ir artimaisiais jam padėjo palaikyti „Alto“ meistrų automobilyje sumontuota palydovinė sekimo sistema ir dvi „Mobotex“ firmos kameros, o „Mobilios linijos“ – įrengtas „Nokia“ telefonas su navigacijos sistema.

„Vos pajudėjęs iki pat Vladivostoko jaučiausi gana saugiai, o tą jausmą įgyti padėjo  kelionės draudikas – „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas, apdraudęs automobilį KASKO draudimu“ – sako V. Milius.

Visos kelionės metu šiam automobiliui taip pat galiojo ir „Gjensidige Baltic”  transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas, o pats V. Milius papildomai dar buvo apdraustas draudimu nuo nelaimingų atsitikimų 100 000 Lt draudimo sumai.

„Puikiausia, kad šiais draudimais neteko pasinaudoti, tačiau juos būtina turėti“, – teigia V. Milius, nuoširdžiai dėkodamas visiems, padėjusiems rengiantis rekordo vertam žygiui.


Šiame straipsnyje: Vitoldas Milius

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių