Į „WRC Rally Mexico“ lenktynes – su 1991 metų „BMW 318i“

Kaip 500 JAV dolerių kainavusi mašina sugebėjo laimėti prieš 400 tūkst. dolerių įvertintus lenktyninius automobilius?

Profesionalus motosportas yra atšiauri ir sudėtinga sritis. Jei norite palenktyniauti su „kietais bičais“, jums nepakaks tiesiog susirinkti automobilį mamos garaže, tiesa? Visiškai netiesa. Vienam nutrūktgalviui tai kaip tik ir pavyko, rašo technologijos.lt.

Istorija prasidėjo tada, kai jos herojus Billas Caswellas per internetą nusipirko naudotą seną automobilį, kuriuo nusprendė varžytis su daugiau kaip 400 tūkst. dolerių kainuojančiais lenktyniniais automobiliais „WRC Rally Mexico“ lenktynėse. Iš esmės šis vaikinas mokėjo naudotis suvirinimo įranga, turėjo krūvą kreditinių kortelių, gausybę laisvo laiko, tačiau neturėjo jokio realaus rėmimo ar lėšų. Nusipirkęs automobilį jis pirmiausia pasigamino FIA standartus atitinkantį apsauginį karkasą (angl. roll cage). Pirkti tokio dalyko ir tuo užsiimančių firmų jis nenorėjo, nes tada pinigų nebūtų užtekę geroms lenktyninėms padangoms.

Taigi, bedarbis Čikagoje gyvenantis lenktynių fanatas B. Caswellas „World Rally Championship“ (WRC) Meksikos etapą pradėjo su 1991 metų „BMW 318i“. Pirkinys jam kainavo 500 dolerių. Išmėginti savo jėgas „Rally America“ lenktynėse jis buvo nusprendęs dar metais anksčiau, tačiau vos po poros mėnesių, praėjus penkioms minutėms po starto, jis sudaužė savo automobilį ir nepataisomai pažeidė variklį. Po kurio laiko FIA taisyklėse jis aptiko „spragą“, pagal kurią jis galėjo startuoti važiuodamas dvidešimties metų senumo automobilių. Ir startuoti jis galėjo ne bet kur, o tose pačiose varžybose, kuriose rungiasi tokios garsenybės kaip Kenas Blockas ir buvęs F1 lenktynininkas Kimis Raikkonenas.

Toliau įvykiai klostėsi pačiais keisčiausiais principais. Jis į didžiausią savo gyvenime sportinių lenktynių renginį pateko neturėdamas komandos. Automobilyje vos prieš šavaitę buvo pakeistas kitas (irgi naudotas) „E30 M3“ variklis, kurio dar nebuvo pavykę net kaip reikiant išbandyti. Naudotą pakeitimui reikalingą pavarų dėžę pavyko rasti autolaužyne. Automobilis buvo padengtas purvu iš jo ankstesnių lenktynių. „Aš mielai būčiau jį nuplovęs, tačiau man vietoj to reikėjo užsiimti remontu“, - vėliau pasakojo lenktynininkas. Transportavimo tikslams jis išsinuomojo miniveną.

Antrasis pilotas - Billo draugas Benas Slocumas prieš lenktynes automobilyje nebuvo praleidęs net penkių minučių. Taip jis elgėsi ne iš kvailumo, bet dėl išteklių stokos. Tiesa, Ben'as turėjo nemažai patirties žemesnio lygio lenktynių klasėse, tačiau tokio lygio renginyje jam dar nebuvo tekę dalyvauti. Neįtikėtina, tačiau bendroje įskaitoje savo klasėje jiems pavyko užimti trečiąją vietą.

„Kuro siurblys nusibaigė likus trims etapams. Aš jį išėmiau, patrankiau, pasiskolinau peilį iš policijos pareigūno, išpjoviau reikiamą dalį iš po ranka pasitaikiusio mašinos salone rasto gumos gabalo, ir vėl patrankiau, kol pradėjo veikti. Tačiau mes jau kelias minutes vėlavome. Spustelėjome akseleratoriaus pedalą ir vėl atsidūrėme ankstesnėje pozicijoje“, - pasakojo savo įspūdžius Billas. „Turiu keturias valandas miegui, daugiausia miego, kiek man teko per visą savaitę. Automobilis idealioje būklėje. Kuro siurblį pataisiau pakelėje. Pataisiau galinį stabilizatorių. Pakeičiau naujas padangas“, - rašė jis savo komentarus elektroniniame dienoraštyje.

„Suremontavę kuro siurblį, kitame etape mes pasirodėme kiek pavėlavę. Netoliese buvę lenktynių prižiūrėtojai mums pareiškė, jog fanai galvoja, kad lenktynės jau baigėsi, ir jau pradėjo skirstytis, eidami tiesiai vidury kelio. Mums ten teko važiuoti 25km/val.  greičiu, kai paprastai praskriedavome su 160km/val.“, - prisimena lenktynininkas. - Tarsi to nepakaktų, sutikome nuo skardžio nusiritusį Kimio Raikkoneno automobilį, kurį iš pakelės traukė techninės pagalbos transportas. Jis mums užblokavo pravažiavimą, tad teko palaukti, kol jie baigs savo darbą. Kai jie pabaigė, mes pagaliau pabaigėme etapą“.

„Vieną vakarą į parkavimosi aikštelę įvažiavome paskutiniai, ir vienintelę vietą radome greta milijono dolerių vertės WRC automobilių. Savo surūdijusį kibirą pastatėme greta Loebo, Hirvoneno ir visos likusios žvaigždžių plejados. Aš tik galiu įsivaizduoti, ką galvojo kiti vairuotojai, sėsdami į savo transporto priemones. Tikriausiai: „Kas per...? Aš tikriausiai dar nebuvau gimęs, kada pasirodė šis modelis...“.

„Prie manęs atėjo dar vienas FIA atstovas, paspaudė man ranką ir paprašė autografo. Jis pasakė, jog jau seniai nematė galiniais ratais varomo automobilio tokio lygio lenktynėse, arba kažko analogiškai beprotiško. O pamatyti dar galintį varžytis su kitais...“

„Kažkokie vaikai primėtė akmenų ties posūkiu. Mes pramušėme kuro baką, ir 24km atkarpoje iš bako ištekėjo beveik pusė kuro. Geriausia dalis buvo ta, kad oficialūs atstovai mums pasakė, jog bėga kuras. Aš paklausiau kaip stipriai. Žinojau, kad baigsis liūdnai, tačiau jie mums leido pradėti kitą etapą. Baką užlopiau tuo, ką turėjau bagažinėje - gumos klijais ir lipnia juosta. Juostos sunaudojau kokius 7 metrus, iškart baigęs etapą, stebint lenktynių prižiūrėtojams. Laiko normaliam remontui neturėjome, tad kitą dieną teko važiuoti dar penkis etapus su apklijuotu baku. Ryte, kai išvažiuojame su automobiliu iš stovėjimo aikštelės, turime maždaug 10 minučių rezervinio laiko, tačiau jo mums reikia naujoms padangoms pasikeisti“, - pasakoja lenktynininkas. Stovėjimo aikštelėje esančių automobilių remontuoti negalima, išskyrus specialiai lenktynių grafike numatytas 45 minučių trukmės „pertraukas“.

„Vien sekmadienį autografus dalinau ištisas tris valandas. B. Slocumas sakė, jog mes išdalinome maždaug 1500-2000 autografų ir nusifotografavome 1000-1500 nuotraukų. Vienu momentu pora šimtų žmonių skandavo: „Caswellai! Caswellai!“. Tačiau taip tikriausiai buvo dėl to, kad K. Blockas ir aš buvome vieninteliai etapą baigę amerikiečiai. Mes finišavome treti savo klasėje. Neįsivaizduoju, kaip mes ten patekome“, - juokauja Billas. „Burning Down the House“ buvo mūsų pagrindinė daina viso nuotykio metu. Mes buvome vienintelė komanda, kuri leido muziką, remontuodama automobilį. Pirmas dalykas, kurį padarydavau atėjęs, tai įjungdavau radiją, nes be muzikos karštoje Meksikos saulėje tiesiog neįmanoma dirbti. Reikėjo pamatyti žiūrovų minią. Vairuotojas ugniai atspariu kostiumu darbuojasi veržliarakčiu, radija plerpia visu garsu, o antrasis pilotas be pertraukos rėkia kokį 20 minučių... Vienu metu, dėdamas ratą, pradėjau juoktis pats iš savęs: ar aš tikrai dalyvauju WRC, savo mėgstamiausioje važiuoklės ir variklio klasėje, neturėdamas normalios komandos ir pats remontuodamas automobilį?“. Klasė, kurioje lenktyniavo nutrūktgalvis, vadinama „Rally America“. Rezultatus PDF faile galima rasti adresu www.rallymexico.com. B. Caswello ir B. Slocumo bendras lenktynių laikas (įskaitant nuobaudų laiką) sudarė 5:29:38.4. To pakako, kad jie savo klasėje užimtų trečią vietą. Teoriškai, jei jie būtų varžęsi WRC, jie būtų galėję užimti 23 vietą. Iš viso „WRC Rally Mexico“ dalyvavo 25 ekipažai. B. Caswellas ir B. Slocumas ne tik varžėsi su 400 tūkst.  dolerių kainuojančiais lenktyniniais automobiliais - jie prieš juos laimėjo.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių