F. Wurftas: Lietuvos dviratininkų problema – ne automobiliai, o infrastruktūros trūkumas

  • Teksto dydis:

Sėdintieji prie automobilio vairo tampa supratingesni ir atlaidesni dviratininkams, kadangi vis dažniau patys persėda ant dviračių, teigia 14 metų Lietuvoje gyvenantis dviračių entuziastas Frankas Wurftas. Didesnė problema pedalų minikams – neišplėtota arba kurioziškai plėtojama infrastruktūra, kurią popieriuje braižo niekada ja nesinaudosiantys.

– Prieš 14 metų atvykote į Lietuvą, kaip, Jūsų nuomone, keitėsi dviračių kultūra šiuo laikotarpiu?

– Pastaraisiais metais dviratininkų labai padaugėjo. Užtenka šiltą vasaros vakarą išeiti į miesto centrą ir palyginti, koks jis buvo, vos man atvykus į šalį. Tuomet visi keliavo pėsčiomis arba automobiliais.

– Kas, Jūsų nuomone, paskatino tokius pokyčius?

– Žinoma, viena iš svarbiausių priežasčių – ekonominis veiksnys, verčiantis žmones taupyti, pereinant prie ekonomiškesnių keliavimo būdų. Staigus degalų kainų šuolis, viešojo transporto brangimas verčia ieškoti alternatyvų kelionėms automobiliu, autobusais. Dviratis čia – puiki išeitis. Nors norisi tikėti, kad daugumai tai jau tapo ir gyvenimo būdu, ne tik susisiekimo priemone.

– Gyvenote Vokietijoje, daug keliaujate, kokie esminiai skirtumai tarp Lietuvos ir kitų Europos šalių?

– Dviračių infrastruktūros vystymasis. Kitose šalyse jau seniai priimta, jog dviratis – tai įprasta transporto priemonė, kuria galima per ilgesnį ar trumpesnį laiką pasiekti norimą objektą, taip pat atsipalaiduoti.

Prieš dvidešimtmetį Vokietijoje buvo apie 100 km dviračių takų, kurių dauguma driekėsi užmiesčiuose. Tuomet niekas nemanė, jog važiavimas yra įmanomas ir mieste, ne tik gamtoje. Ilgainiui situacija keitėsi ir takų tinklas buvo išplėtotas, koncentruojantis į miestų centrus, ne užmiesčius. Panaši situacija ir Danijoje. Jos sostinėje Kopenhagoje priskaičiuojama apie 400 kilometrų dviračių takų. O dažnam atvykusiam svečiui gali pasirodyti, jog dviračių čia daugiau nei pačių gyventojų.

– Ar įmanoma, jog ir Lietuva pasiektų tokį lygį, kai dviračių gausa stebintų atvykusius?

– Laikui bėgant viskas įmanoma, juolab, kad ir Danijoje, Olandijoje ar Vokietijoje ne per metus viskas išsiplėtojo iki tokio lygio. Lietuvoje reikėtų peržiūrėti visą transporto sistemą, rengti specialias akcijas, skatinančias persėsti ant dviračio. Būtinas naujų dviračių takų tiesimas bei senųjų koregavimas.

Kartais atrodo, jog popieriuje braižyti takai realiai tą darančių asmenų nėra net pravažiuoti, ypač kai staiga vidury tako „išdygsta“ stulpas ar netikėtai atsiranda laiptai. Ne mažiau svarbus ir kitų eismo dalyvių požiūris į šalia važiuojančias dvirates transporto priemones.

– Turite omenyje automobilius ir vairuotojų elgseną?

– Taip, vairuotojų elgesys pasikeitė, jie tapo supratingesni, atlaidesni matydami dviratininką kelyje, ypač jei šalia nėra įrengto tako. Anksčiau vos išvažiavus į kelią normalu būdavo išvysti kelių pirštų kombinaciją ar išgirsti nemalonių žodžių srautą. Manau, jog tokiems pokyčiams daro įtaką tai, kad dviratininku ir vairuotoju vis dažniau tampa tas pats asmuo. Tolimesnius atstumus, tarkim, iki darbo užmiestyje, keliaujantis vairuotojas, grįžęs į namus, mielai persėda ant dviračio, tokiu būdu pats pamatydamas, kokie svarbūs yra aplinkiniai eismo dalyviai ir jų elgesys kelyje, kai esi ne už automobilio vairo. 

– O kaip pėstieji, juk sostinė, ypač jos centras, nuolat šurmuliuoja?

– Visuomet juokauju, jog Vilniuje daug dviratininkų, tik, deja, be dviračių. Keista, kad eidami žmonės nemato, jog tai dviračių takas, o dažnas dar ir supykęs apšaukia, kai paskambini dviračio skambučiu, jog šiek tiek pasitrauktų į šalį ir netrukdytų važiuoti. Tačiau žvelgiant iš kitos pusės, vėlgi galima rasti pateisinimą ir pėstiesiems, ypač Vilniaus senamiestyje. Dviračių takai siaurose gatvelėse nubraižyti tiesiog ant tų pačių šaligatvių.

– Vasara, o drauge ir šilto metų laiko pramogų sezonas į pabaigą, o kada skelbiamas dviračių sezono uždarymas?

Dviračiu galima važinėti ištisus metus, ypač jei žiema šilta, nespaudžia speigas – kai apranga pasirenkama tinkamai. Svarbu apsaugoti galūnes, kurios važiavimo metu juda mažiausiai. Čia jau neišsiverčiama be šiltų kojinių bei pirštinių. Kepurę reikėtų rinktis tokią, kuri apsaugotų ausis nuo šalčio, o veidą – nuo priešpriešinio vėjo. Tinkamai pasirūpinus savimi, neįprastai, smagiai gali būti paminėtos ir žiemos šventes. Tarkim, Naujus metus galima sutikti minant dviratį. Tik nereikia laikytis stereotipų ir klausyti tų, kurie pratę prie šiltnamio sąlygų ir įsitikinę, jog dviratis tik vasaros sezonui skirtas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių