Astrologų prognozė pagal Zodiako ženklą: kam prie vairo geriau nesėsti

Ar gali būti kas nors banalesnio kaip vadovautis horoskopu? Kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę radijas ir spauda siūlo juos naiviai publikai, tokiu būdu tikėdamiesi pritraukti daugiau skaitytojų ir pakelti tiražus. Kokie banalūs tampa pokalbiai, kai persimetant keliais žodžiais iškyla klausimas: “O koks tavo ženklas (Zodiako!)” Astrologija buvo viena iš pačių oficialiausių institucijų senuosiuose Rytuose (tiek Mesopotamijoje, tiek Egipte) ir Kinijoje. Niekas nebūdavo pradedama pirma nepasižiūrėjus, kaip išsidėstę dangaus kūnai. Būtent chaldėjai Mesopotamijoje 2000 metų prieš Jėzų Kristų iš to padarė tikrą žvaigždžių religiją. Žvaigždės buvo laikomos tikromis dievybėmis, kurių paskirtis valdyti pasaulį ir visus tautų ir žmonių istorijos įvykius. Magai, kurie atkeliavo į Betliejų pagarbinti ką tik gimusio karaliaus, tėra tik tolimi tiek astronomų ir astrologų, tiek mokslininkų ir kunigų palikuonys. Žmonės, pažindami visą visatą valdančius dėsnius, bandys išvengti lemtingų pasekmių - ypač maldų ir ritualų pagalba. Po truputį šios praktikos tapo visuotinėmis visame antikiniame pasaulyje ir ypatingai Romoje II amžiuje po Kristaus. Į šią sakralizuotą visatą, kuri pati visa buvo laikoma dievybe, kur žmonių laisvė tėra tik žaisliukas šių suasmenintų gamtos jėgų - dievybių rankose, galingai įsiveržia Izraeliui skirtas Dievo Žodis. Žvaigždės tėra tik didžiuliai Dievo sukurti šviesuliai dangaus skliaute “dienai nuo nakties atskirti ir kad ženklintų metų laikus, dienas ir metus” (Pr 1, 14 – 18) “Ar kad kartais, pakėlęs akis į dangų ir stebėdamas saulę, mėnulį, žvaigždes bei dangaus galybę, nebūtum sugundytas juos garbinti ir jiems tarnauti. Juos Viešpats, tavo Dievas, davė visoms tautoms, esančioms visur po dangumi.” (Įst 4, 19) Ar bereikia pridurti, kad mokslinės astronomijos vystymasis Vakaruose ir Koperniko atradimai XVI amžiuje sugriovė bet kokį pasitikėjimą mitais ir spekuliacijomis žvaigždėmis ir Zodiako ženklais, bei iš to kilusiais ezoteriniais tyrinėjimais. Žvaigždės yra žvaigždės, nieko daugiau, tačiau nieko ir mažiau, nes savo spindėjimu ir didybe dangaus skliaute jos be žodžių šlovina Dievo, kuris jas sukūrė, didybę (Ps 104; 19, 1-7; 97, 6-9). Jos gali įtakoti potvynius ir kai kuriuos meteorologinius reiškinius; mokslininkų reikalas mums pasakyti kaip ir iki kokio laipsnio; tačiau žvaigždėse nėra įrašytas žmogaus likimas. Dievas, desakralizuodamas visatą, sugražino žmonėms laisvę, kurią jie buvo praradę dėl nežinojimo ir prietarų. Čia reikia kalbėti būtent apie prietaringumą, o ne apie okultizmą. Tėvas D. Auzenet būtent taip ir užbaigia savo nedidelę knygutę: “Didžiausia rizika yra tapti priklausomu. Nesiimama nieko, prieš tai neperskaičius dienos horoskopo. Galiausiai prarandama sveiko mąstymo nuovoka ir iniciatyvumo dvasia. Taip nugrimztama į pavojingą paralyžių, kuris įsišaknija baimėje ir neviltyje. Išsivysto stiprus potraukis remiantis ezoterika spėti ateitį, iškyla pavojus pakliūti į okultizmo sritį. Medalio su savo Zodiako ženklu nešiojimas yra būdas išoriškai parodyti, kad tikima žvaigždžių galia. Taigi, tai yra priešinga krikščionių tikėjimui, nes kalba eina apie pagonybę.