Rugsėjo 1-oji: kaip nepasiduoti masinei psichozei?

Kuo mažiau laiko lieka iki mokslo metų pradžios, tuo dažniau skaitome įvairių sričių specialistų patarimus, kaip nugalėti mokyklos baimę, kaip paruošti pirmokėlį mokyklai, kaip teisingai apsipirkti. Ar tikrai tiek to reikia ir ar galima kitaip?

Įvertino klaidas

"Gal negražu sakyti, kad dar neturime kuprinės?" – šypsodamasi paklausė kaunietė Daina Bilienė. Moters dukrelė šiemet eis į pirmą klasę. Mama dar gerai pamena, kaip į pirmą klasę lydėjo dabar jau trečioką sūnų.

Moteris prisipažino, kad šią vasarą nebeskaitė nė vieno patarimo, ką ir kaip daryti būsimo pirmoko tėvams. Ir ne tik todėl, kad dar nepamiršo patirties: tiesiog įvertino klaidas, kurias, mano, padariusi būtent dėl skaitytų patarimų.

"Man dar ir dabar suspaudžia širdį dėl prisiminimų apie savąjį pirmoką. Lydėdavau sūnų į mokyklą ir jausdavau, kaip kaista jo rankutė. Kuo arčiau mokyklos – tuo karštesnė, galiausiai suprakaituodavo ir vaikas nejausdamas spausdavo mano ranką kuo tvirčiau", – prisiminė D.Bilienė.

Kaunietė pripažįsta, kad toli gražu ne visas rekomendacijas vykdė aklai. Vis dėlto daug kalbėjo su vaiku apie tai, kas jo laukia, kartu ėjo apsipirkti, leido vaikui pačiam mokėti už išsirinktus mokyklinius reikmenis. Tam skyrė daug laiko – šiuo tikslu pasiėmė atostogas.

"Sūnus komunikabilus ir jokių bendravimo bėdų nebuvo, tačiau mokykloje jis nesijautė saugus. Jis net pasakojo, kad kai mokytoja klasėje, jis jausdavosi gerai. Tačiau kai ji išeidavo, jam pasidarydavo neramu", – pasakojo D.Bilienė.

Berniuko adaptacija neužtruko nė poros mėnesių. Dabar berniukas gerai mokosi, muzikuoja, sportuoja, o mokytoja tik juokiasi, kad jis labai daug kalba. Ruošdama dukrą pirmai klasei moteris pasirinko jau visai kitą stilių.

Mylėti ir atsipalaiduoti

"Nepretenduoju į absoliučia tiesą, tačiau apie mokyklą su dukra kalbu tik tada, kai ji to paklausia. Manau, kad pokalbiai apie tai, kas bus, sukelia daugiau nerimo, nes realios aplinkos vaikas dar nepažįsta", – dėstė pašnekovė.

"Noriu būti pati geriausia mokinė pasaulyje", – tokią paslaptį D.Bilienei vasarą atskleidė dukrelė. Jos sukirto rankomis ir sutarė apie šią svajonę niekam nesakyti. Kai mažoji su broliu grįžo po viešnagės pas močiutę, vaikų laukė staigmena.

Kambaryje šalia brolio stalo švietė dar vienas oranžinis mokyklinis stalas ir lentynos. Moteris juokėsi, kad vaikai spiegė iš džiaugsmo – koks gražus dabar abiejų moksleivių kambarys. Į lentynas jie susidėjo per vasarą susirinktus akmenukus ir pagaliukus, o moteris net neužsiminė, kad juos turės pakeisti knygos. "Patrauksime tada, kai turėsime knygas", – ramiai aiškino mama.

Svarbiausia – būsena

D.Bilienė pasakojo, kad taip palengva į lentynas padeda kokį nors mokyklai nupirktą reikalingą daiktą. Visų tų naujienų nesureikšmina ir neakcentuoja: "Čia mokyklai." O ir kuprines su vaikais sutarė pirkti ne iš anksto, o pirmąją mokslo metų savaitę.

Moteris įsitikinusi, kad nieko nėra svarbesnio už gerą vaiko būseną. Todėl visą vasarą stengėsi, kad vaikų atostogos būtų turiningos, kad jie kuo daugiau pamatytų, išmoktų tų dalykų, kurių mokykloje nemoko.

Anot D.Bilienės, jos vaikams toks pasiruošimo mokyklai modelis yra artimesnis: į viską žiūrėti truputį pro pirštus. Esą tam ir yra pirma klasė, kad vaikas suprastų, kas yra mokykla ir išmoktų mokyklos taisyklių. Pernelyg didelis noras iš anksto papasakoti ir išmokyti gali išgąsdinti būsimą moksleivį.

Ugnė Žirgulė, aktorė

Mano vyresnėlis jau eis į antrą klasę, o jaunėliai dvyniai dar tik po poros metų bus pirmokai. Tačiau labai gerai pamenu prieš metus kamavusį jaudulį ir svarstau, kad kai kurių dalykų daryti tikrai nereikėtų. Pirmiausia tai nepasiduočiau tai masinei pirkimo psichozei. Ne blokados metu gyvename ir daug ką galima nupirkti vėliau. Galų gale ne visko, ką nupirkome, prireikė, o kai kas ir netiko. Bėgant mokslo metams išsiaiškinome, ko tiksliai reikia, ir tada nupirkome. Ar tikrai iš karto reikia turėti du plunksnakočius? Kai bus aišku, kad jau surašė, tai vakare nupirksime ir ryte vaikas turės naują. Gal net įdomiau bus vaikui, negu imti jau anksčiau apžiūrėtą ir jau nebe nauju laikomą plunksnakotį. Baisiausia, kad susideda du dalykai: pirma – stresas dėl apsipirkimo ir stresas dėl to, kad tavo pirmokas po pamokų turės būti vienas. Ir antroji dalis gerokai svarbesnė ir verta daugiau dėmesio negu mokyklinių reikmenų pirkimas. Mums buvo didžiulis rūpestis, nes abu su vyru esame aktoriai, kaip sūnų palikti vieną po pamokų. Mes šią problemą išsprendėme – nupirkome katiną, kad sūnui būtų jaukiau. Vis dėlto telefono nepaleisdavau iš rankų, kad jis kada norėjęs galėtų susisiekti.

Rytis Zemkauskas, televizijos žurnalistas, laidų vedėjas ir prodiuseris, rašytojas, filmų garsintojas

Mūsų šeimoje viskuo rūpinasi mama. Aš manau, kad svarbiausia galvoti, ar gerai bus vaikui. Labiausiai jaudinasi juk vaikas. Keičiasi jo pasaulis, jo pasaulyje vyksta revoliucija. Staiga jis išplėšiamas iš mamos glėbio į rūstų pasaulį, kuriame yra mokytojai, direktorius, kuriame reikia mokytis, veda į kažkokias atidarymo šventes, prasideda oficialumai. Manau, kad vaikai pirmuosius dvejus metus tik pratinasi prie mokyklos. Todėl ir yra svarbiausia stebėti, kaip jie jaučiasi, pasistengti suminkštinti jiems tą šuolį į šaltą vandenį. Mažiausiai svarbu, kiek jis turės plunksnakočių. Dvasinis komfortas yra svarbiausia. Tam mažam žmogui reikia susirasti vietą tarp daugybės svetimų žmonių. Pirmokėliui neramu. Į jo savijautą reikia kreipti dėmesį, o ne į tai, ar mes suspėjome viską nupirkti, ar ne.

Nomeda Marčėnaitė, dailininkė keramikė, televizijos laidų vedėja

Emociškai svarbus momentas yra vaiko vaiko ėjimas į mokyklą, rugsėjo 1-oji, kaip data, mažiau svarbi. Žinoma, ruoštis šiam žingsniui reikėtų iš anksto. Vaikas tarsi tampa viešu asmeniu, jis išeina į visuomenę. Viskas svarbu – knygelių, sąsiuvinių pirkimas. Bet svarbiausia kontaktas – nepalikti vaiko vieno su savimi. Jam tai didžiulis išbandymas. Suaugęs žmogus, eidamas į naują darbą, patiria stresą, o vaikui viskas nauja – mokslas, bendramoksliai, vyresni vaikai. Ir ne rugsėjo 1-oji, o mažiausiai pirmas pusmetis labai svarbus. Svarbiausia neapleisti vaiko, klausti, kaip jam sekasi. Bet tik jau ne apie pažymius, Dieve mano, ne jo mokslai turėtų rūpėti, o kaip jis jaučiasi. Vaikų gebėjimas mokytis didele dalimi priklauso nuo jų psichologinės būsenos. Jeigu vaikai mato, kaip nestabiliai elgiasi suaugusieji, laksto perka ir stresuoja, tai ta mokykla vaikui gali ir siaubą įvaryti. Toks tėvų elgesys vaikui gali asocijuotis su kažkokia katastrofa. Mano ir mano draugų šeimose tokių isterijų nėra. Viena draugė vaikus išleidžia savaite vėliau į mokyklą, kad išvengtų bet kokios panikos ir, manau, kad tai nėra blogai, o vaikus moko nepasiduoti bendrai panikai.

Gabrielius Liaudanskas-Svaras, G&G grupės įkūrėjas ir lyderis

Kaip pasiruošti? Reikia pasiklausti mokykloje, kokių priemonių reikia, nusipirkti ir eiti į mokyklą. Dar reikia uniformos ir gėlių. Ištisus metus parduotuvės pilnos visų reikiamų priemonių. Jeigu ko nors trūksta, per visus metus gali nusipirkti. Reikia džiaugtis, kad vaikas pradėjo naują gyvenimo etapą. Mano vaikams mokykla patinka. Žinau, kad daugelis pirmokėlių laukia ir nori eiti į mokyklą ir kuo greičiau. Ko čia jaudintis dėl kažkokių baimių, kurių nežinai, ar bus? Nėra čia ko jaudintis. Visi buvome mokykloje – nieko stebuklingo ten nėra. Tai kitas etapas vaikui, kai jis jaučiasi vyresnis. Mano vaikams 9-eri ir 15 metų ir jie vis dar eina į mokyklą savo noru (juokiasi). Kokias čia klaidas gali padaryti? Nebent uniforma nepasirūpini iš anksto, kuri yra privaloma. Visa kita galima ir vėliau. Kokie rūpesčiai gali būti dėl rugsėjo 1-osios? Aprengei gražiai vaiką. Nusipirkai gėlių. Nuėjai į mokyklą. Pasidžiaugei kartu su vaiku, papietavai, pavakarieniavai ir viskas – jis įsėdo į traukinį, kuriuo važiuos 12 metų. Svarbiausia – visada mylėti vaiką, juo rūpintis, ir ne tik rugsėjo 1-ąją, o ir gruodžio 14-ąją, balandžio 12-ąją.

Renata Šerelytė, rašytoja

Mano vaikai jau dideli. Aš pernelyg nesijaudinau leisdama juos į pirmą klasę. Lankė darželį ir buvo pasiruošę mokyklai. Ir kitiems patarčiau mažiau jaudintis, nelakstyti su sąrašu po parduotuves, juk tos prekės niekur nedings. Kitą sykį neskubant gal ir galima labiau sutaupyti. Jau nebėra jokio deficito. Jeigu tėvai skaičiuoja ir planuoja, tai nėra didelės bėdos. Suprantu, kad pirmokų tėvai labiau jaudinasi, tačiau jaudintis reikėtų saikingai. Nereikia pasiduoti masinei psichozei. Gal prieš naujuosius mokslo metus tokia specialiai reklama sukuriama, kad daugiau pirktų. Man kelia įtarimų visokie patarimai, esą kaip čia visi jaudinasi, eikite apsipirkti kartu su vaikais. Vaikai visada prisipirks daugiau, negu jiems reikia. Aš visą laiką galvoju, kad jeigu kas nors kelia ažiotažą, tai kažkam jis yra naudingas.