Kas jis – legendinio vadovėlio tėvas?

Neseniai minėjome žinomos Lietuvos pedagogės Meilutės Matjošaitytės-Lukšienės 100-ąsias gimimo metines. Iškilios mokslininkės gyvenimui ir pedagoginei karjerai neabejotinai didžiausią įtaką turėjo tėvas – Stasys Matjošaitis-Esmaitis, garsiojo vadovėlio "Sakalėlis" autorius.

Skurdi pradžia

S.Matjošaitis gyveno ir dirbo sudėtingu, bet kartu ir istorinių įvykių turtingu XIX a. pabaigos ir XXI a. pirmos pusės laikotarpiu. Gimė 1877 m. Veiverių valsčiuje, Kraujučių viensėdyje. Jis, kaip ir daugelis Lietuvos inteligentų, gimusių XIX a. pabaigoje, pirmuosius mokslus baigė daraktorių mokykloje. Vėliau mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, kurią baigė 1897 m.
Šioje mokytojų seminarijoje, kuri paruošė daug pažangių lietuvių mokytojų ir kultūros darbuotojų, S.Matjošaitis įgijo pirmuosius pedagoginio darbo įgūdžius, susipažino su pedagogikos teorija. Savo žinių dvidešimtmetis jaunuolis panaudoti Lietuvoje negalėjo – negavo darbo ir buvo priverstas jo ieškoti svetur. Nenoromis išsiuntė prašymą į Lenkiją dėl darbo mokykloje. Netrukus gavo atsakymą – paskyrimo raštą mokytojauti Lenkijoje, netoli Liublino.

Po aštuonerių metų, praleistų mokytojaujant Lenkijoje, 1905 m., atsiliepdamas į Lietuvos mokytojų sąjungos (LMS) kvietimą, S.Matjošaitis grįžo į Lietuvą ir tais pačiais metais dalyvavo pirmajame Lietuvos mokytojų suvažiavime. Jame pagrindinė svarstyta tema – lietuviškos mokyklos sukūrimas: mokymo programų rengimas, mokytojų ugdymas, vadovėlių leidyba ir visi kiti švietimo reikalai. Visų šių rūpesčių našta gulė ir ant S.Matjošaičio pečių.

Kovotojas už lietuvybę

Netrukus jis pradėjo mokytojauti Žemaitkiemio pradinėje mokykloje (Ukmergės apskr.), bet dirbo čia neilgai. Už lietuvybės skleidimą buvo atleistas iš darbo. LMS ypač aktyviai gynė mokytoją S.Matjošaitį, paskelbdama boikotą, kad pašalintas mokytojas būtų sugrąžintas į darbą. Boikotas tuomet buvo viena iš kovos su caro valdininkų savivale priemonių.

Jam pavyko rasti darbą Kauno Šančių "Saulės" švietimo draugijos pradinėje mokykloje. Čia jis mokė ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius, organizavo viešus ir slaptus susirinkimus, paskaitas, spektaklius, išvykas, subūrė chorą.

1908 m. S.Matjošaitis vėl buvo priverstas kraustytis iš Šančių dėl tų pačių priežasčių. Išvyko į Vilnių, kur su Mykolu Biržiška ir Gabriele Petkevičaite trumpai dirbo "Vilniaus žinių" redakcijoje. Tų pačių metų pabaigoje išvyko į Rygą, priglaudusią daug iš Lietuvos pasitraukusių lietuvių inteligentų.

Tuo metu Rygoje gyveno ir dirbo nemažai lietuvių (per 6 500) ir vyko aktyvi lietuviška švietėjiška veikla, tačiau tėvynės ilgesys buvo nenumaldomas. 1911 m. S.Matjošaitis grįžo į Lietuvą ir tų pačių metų šlapią rudenį iš Kuršėnų stoties atvyko į Šiupylių bažnytkaimį (Šiaulių apskr.), kurio pagrindiniai švietimo ir kultūros centrai buvo bažnyčia ir... bravoras su karčiama.
S.Matjošaičiui atvykus mokytojauti į Šiupylius, nejučiomis, bet gana sparčiai, ėmė daug kas keistis. Jo iniciatyva buvo pastatyta nauja mūrinė pradinė mokykla, šiupyliškius pasiekdavo pažangi lietuviška spauda.

Mokyklos reformatorius

1917 m. S.Matjošaitis atsidūrė Voroneže. Čia įsijungė į Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklą, rūpinosi lietuviškų knygų leidyba. 1918 m. parengė ir išleido elementorių "Sakalėlis", kuris nepriklausomoje Lietuvoje susilaukė daugiausia leidimų. Tais pačiais metais grįžo į Vilnių, kur skleidė lietuvybę lenkų okupuotame Vilniaus krašte.

Prof. Magdalena Karčiauskienė, rašydama apie S.Matjošaičio straipsnius, pastebi: "Tuo metu Matjošaitis paskelbė vertingų straipsnių apie pradinį ugdymą, propagavo "aktyviosios mokyklos" idėjas. Pasisakė prieš ankstyvą gramatikos mokymą ir piktnaudžiavimą diktantais. Pabrėžė ugdymo integraciją ir koreliaciją, būtinumą derinti protinį, fizinį, estetinį auklėjimą su darbo įgūdžių lavinimu, pavyzdžiui, mokant piešti, lipdyti ir pan."

S.Matjošaitis aktyviai dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos (LMD) ir LMS veikloje bei Vilniaus krašto lietuvių kultūriniame gyvenime.

Iki 1933 m. S. Matjošaitis mokytojavo Vilniaus mergaičių ir Vytauto Didžiojo gimnazijose, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, Lietuvos istoriją ir piešimą. Parašė piešimo vadovėlį "Veidrodėlis" (1921 m.), istorijos vadovėlį "Lietuvos istorijėlė" (1931 m.) ir keturias "Sakalėlio" knygas.

Legendinė šeima

Per tą aktyvios visuomeninės, švietėjiškos ir pedagoginės veiklos laikotarpį S. Matjošaičio gyvenime įvyko ir asmeninių pasikeitimų – 1924 m. jis vedė Juliją Janulaitytę-Biliūnienę, Jono Biliūno našlę.

J.Biliūnienė-Matjošaitienė, kaip ir jos vyrai, buvo aktyvi visuomenės veikėja. 1904 m. baigė odontologiją Charkovo medicinos institute. 1905–1906 m. revoliucinių įvykių metu aktyviai dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje. 1912–1914 m. gyveno Vienoje, kur 1913 m. gimė duktė Meilutė Matjošaitytė. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, grįžo į Lietuvą, bet netrukus, 1915 m., pasitraukė į Voronežą, kur dirbo dantų gydytoja lietuvių bendruomenėje. 1918 m. grįžo į Vilnių ir dirbo sanitarijos draugijoje.

M.Matjošaitytė neabejotinai paveldėjo visas geriausias tėvų savybes ir drąsiai žengė tėvų pramintais keliais: 1931 m. baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, 1931–1938 m. studijavo lituanistiką Kauno Vytauto Didžiojo universitete.

Vėliau M.Matjošaitytė-Lukšienė visą savo gyvenimą paskyrė pedagogikai – tapo habilituota socialinių mokslų daktare, profesore, Lietuvos mokyklos istorijos tyrinėtoja, pedagoginės antologijos, naujos mokymo koncepcijos kūrėja, viena iš švietimo reformos autorių, lietuvių literatūros tyrinėtoja.

1927 m. Matjošaičių šeimoje gimė ir sūnus Saulius Matjošaitis. 1931 m. J.Biliūnienė-Matjošaitienė su dukra Meilute ir sūnumi Sauliumi persikėlė gyventi į Kauną. Kai 1933 m. lenkų valdžia mokytoją S.Matjošaitį ištrėmė iš Vilniaus, jis taip pat persikėlė į Kauną ir apsigyveno su šeima. Čia toliau tęsė pedagoginę veiklą. "Spaudos fondo" bendrovė išleido dar keturias paskutiniąsias jo parengto lietuviško elementoriaus "Sakalėlis" dalis.

Mokyti – patraukliai ir įdomiai

Didžiausias S.Matjošaičio-Esmaičio nuopelnas Lietuvos švietimui – aštuonių dalių "Sakalėlio" knygos (1918–1942 m.), skirtos šešiametei pradinei mokyklai.

Nuo pat pirmųjų "Sakalėlio" leidimų vyravo žaismingo turinio, patrauklios formos, mokinių lengvai skaitomi elementorinio ir poelementorinio vadovėlių tekstai. Tekstai sėkmingai derinami su grožine ir liaudies kūryba.

S.Matjošaitis-Esmaitis aiškiai buvo prieš moralizuojančius tekstus, siekė į skaitinius įtraukti geriausių rašytojų kūrinius.