Žvilgsnis į senelių globos namus: kas pasikeitė?

Požiūris į senelių globos namus Lietuvoje jau keičiasi, tačiau socialinių paslaugų sritis senyviems žmonėms dar tik pradeda kurtis, nuo Vakarų atsiliekama. Taip LRT RADIJUI sako globos namų „Senevita“ direktorius Petras Jurgilas. Trečiojo amžiaus universiteto rektorė Zita Žebrauskienė teigia, kad senyvo amžiaus žmonėms svarbiausia būti pastebėtiems, jaustis oriai, o savijauta labiausiai priklauso nuo to, kaip mąstoma.

Kalba apie laimės ekonomiką

Senatvė yra ne liga, o socialinis vaidinimas, LRT RADIJUI sako Zita Žebrauskienė. Tačiau, kaip teigia ji, vaidinama neturint vaidmenų: „O tai seniems žmonėms didžiausia tragedija, nes jie visą gyvenimą turėjo tam tikrus vaidmenis. Tačiau kartais trisdešimtmetis jau senas, o šešiasdešimtmetis – jaunas. Nuo ko tai priklauso? To, kas mūsų galvoje, kaip mes mąstome.“

P. Jurgilas tvirtina, kad svarbiausia ne tai, kokį žmogaus amžių rodo pasas, o tai, kaip žmogus jaučiasi. „Globos įstaigose yra žmonių, sulaukusių 80–100 metų, tačiau jie gana guvūs ir į viską žvelgia su kažkokia perspektyva, laimės jausmu. Būna ir atvirkščiai – trisdešimtmetis gali būti psichologiškai palūžęs, nejausti gyvenimo džiaugsmo“, – aiškina pašnekovas.

Pasak Z. Žebrauskienės, žmogaus gyvenimas skirstomas į tam tikrus tarpsnius: „Iki 44 metų žmogus laikomas jaunu, 45–59 metų – vidutinio amžiaus, 60–74 metų – pagyvenęs, 75–90 metų – senas. Ilgaamžiais laikomi sulaukę daugiau nei 90 metų. Pagal Pasaulio sveikatos organizaciją, ilgaamžiškumas vos 20 proc. priklauso nuo genetikos, 10 proc. nuo medicinos, 20 proc. nuo aplinkos. Ir net 50 proc. priklauso nuo mūsų pačių. Tai reiškia, kad patys esame savo amžiaus ir sveikatos kalviai.“

Mums labiau reikia, kad būtume pastebėti, jaustumėmės oriai ir būtume reikalingi.

Z. Žebrauskienė įsitikinusi, kad žmogaus požiūris į gyvenimą priklauso nuo jo emocijų. „Trečiojo amžiaus universitete kalbame, kad turime kurti laimės ekonomiką. Tai reiškia, kad nereikia dejuoti, skųstis dėl vaistų, pensijos ir pan. Žinoma, tokių dalykų reikia, bet mes jų neaktualizuojame. Mums labiau reikia, kad būtume pastebėti, jaustumėmės oriai ir būtume reikalingi“, – aiškina pašnekovė. 

Problema socialinių paslaugų srityje

P. Jurgilas, paklaustas, kaip suderinti entuziazmą ir silpstantį organizmą senatvėje, sako, kad tai gali puikiai sutapti: „Žinoma, žmogų užpuolusios ligos pakoreguoja gyvenimą, prireikia įvairių paslaugų, paramos iš šalies. Sakyčiau, kad yra dvi senyvų žmonių grupės – neturintys didelių sveikatos problemų ir tie, kurie jų turi.“

Anot pašnekovo, daugiau nei pusė senyvo amžiaus žmonių turi sveikatos problemų, tačiau kaip su tuo susidorojama, priklauso nuo kiekvieno atskirai. „Svarbu, ar žmogus moka gyventi su liga. Jis vis tiek turi gyventi savo, o ne ligos gyvenimą. Reikia suvokti ir išmokti susitaikyti su tuo, kad jei sergama, su laiku gali būti tik blogiau“, – aiškina pašnekovas.

Paklaustas, kodėl vis dar nepriimtina senus žmones apgyvendinti senelių namuose, P. Jurgilas teigia su tuo nesutinkantis: „Požiūris keičiasi. Tačiau kalbėčiau apie platesnę problemą. Įsivaizduojame, kad globos namai – galutinė stotelė, bet prieš tai yra visa socialinių paslaugų sritis. Tai ir paslaugos į namus, senjorų užimtumas, dienos centrai ir t. t. Ši sritis, palyginus su Vakarais, Lietuvoje labai atsilieka.“


Šiame straipsnyje: globos namaisenjoraiGloba

NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Žmonės , kurie zyziat kad vis blogai , dažniau nueikit į senelių namus , slaugos ligonines, kur pamatysit tas beviltiškai žvelgiančias akis ir suprasit KOKIA LAIMĖ savi namai ,aplinka ir kad tu nuo nieko nepriklausomas , žinoma jei turi sveikatos . Bet gyvenimas turi savo nuorodas ir elgiasi su mumis savo nuožiūra Didžiulė laimė išeiti į nebūtį iš savo namų Pagalvokit apie tai ir ypač ARTIMIEJI

Pirmiausia,

Pirmiausia, portretas
nuoširdus ačiū Senevitai ir p. Jurgilui už tėvelio slaugą. Priešingai, negu mano daugelis, ten jis atsigavo po ligos ir laikotarpis iki galutinės stotelės buvo šviesus toks, koks galėjo būti jo situacijoje. O Dievo valios niekas nepakeisime. Atėjo laikas. Ši sritis Lietuvoje - dar nearti dirvonai. Tai labai opi problema ir situaciją reikia keisti skubiai. Tačiau teisingai sako: ne nuo žvaigždžių ir žvaigždučių reikėjo pradėti. Labai gaila, kad jei ne per tris, tai bent per dešimtmetį daug žmonių neturėjo orios senatvės galimybės. Senelių namų kainos per didelės, darbuotojų, dirbančių tokį darbą, atlyginimai - per maži. Po truputį keičiasi požiūris, kad senas žmogus namuose TIKRAI bus prižiūrėtas geriau, negu senelių namuose. TIKRAI ne visada. Tai individualūs atvejai. Esmė - geri, padorūs, tvarkingi, jaukūs, žmogaus orumo nežeminantys namai, kurių Lietuvoje, oi, kaip trūksta. Taip gyvena visas pasaulis. Normaliame pasaulyje žmogus orios senatvės nusipelno, nes ją užsidirbo.

Užkliuvo paskutinis sakinys

Užkliuvo paskutinis sakinys portretas
Mūsų bėda ta, kad mes po Nepriklausomybės atkūrimo kažkodėl iš Vakarų skubiai pasisavinom ne tai, kas gera, o pirmiausia susižavėjom... srutomis. Ir neatsirado jėgos, kuri tai sustabdytų. Taip, taip. Pažiūrėkite, kiek pas mus greit pridygo naktinbarių, seksšopų, kaip mūsų internetinius portalus užplūdo jaunų žmonių dvasią žlugdanti porno lygio sekso didaktika. Vis dažniau pasigirsta balsų, reikalaujančių legalizuoti prostituciją. Tarsi tai būtų neatidėliotina pirmo būtinumo problema! Šlykštu ir pasibaisėtina! Ne nuo to galo pradėjome kurti laisvą Lietuvą, gerbiamieji. O gal visgi atsitokėsime ir nors pavėluotai stengsimės atsigriebti? Gal ir mūsų piliečiai pagaliau taps orūs. Dieve, padėk.
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių