Žalgirio mūšį užgožia Mindaugo karūnavimas?

Laikas ieškoti įvairesnio požiūrio į Žalgirio mūšį, sako konservatorius Mantas Adomėnas. Jo nuomone, „kultūrinio gyvenimo aplink Žalgirio mūšį nevyksta. Stovi jis iškilmingai kaip Gediminas Katedros aikštėje ir niekas nedrįsta prisiartinti.“ Tuo metu istorikas Rimvydas Petrauskas mano, kad Žalgirio mūšį užgožia Mindaugo karūnavimo diena.

Tradiciškai liepos 15-ąją rengiami įvairūs renginiai, skirti pergalei Žalgirio mūšyje. Vis dėlto Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Vilniaus sueigos pirmininkas M. Adomėnas teigia pasigendantis kitokio požiūrio į šį įvykį.

„Žalgirio mūšis yra tiek chrestomatinis, kad jo ypatingo masto dažnai neįsivaizduojame. Nemanau, kad dar vienas renginys ar kasmetė inscenizacija padės tai suvokti. Labiausiai norėtųsi, kad žmonės netradiciškai į jį pažvelgtų, atkreiptų dėmesį į tokius aspektus, apie kuriuos iki tol nebuvo susimąstę“, – pažymi M. Adomėnas.

Politikas siūlo atkreipti dėmesį, kaip Pirmojo pasaulinio karo pradžios 100-ąsias metines mini Anglija. „Tas karas jiems buvo didžiulis šokas. [...] Pavyzdžiui, dabar jie transliuoja radijo laidas, kuriose pristato, kas vyko prieš šimtmetį. Pasakoja apie tuos mėnesius, kurie vedė iki karo pradžios, koks buvo tuo metu gyvenimas. Tai įdomus, netikėtas žvilgsnis“, – tęsia M. Adomėnas.

Konservatorius teigė norintis, jog būtų išleidžiama ne dar viena eilinė gražiai iliustruota istorija, bet, pavyzdžiui, pristatytas dokumentuotas požiūris: „Žinoma, galbūt sunkiau surasti XV a. kareivių laiškus iš fronto, bet norėtųsi, kad į tai būtų pradėti žiūrėti kaip į įvairiapusišką, nevienmatį įvykį. [...] To kultūrinio gyvenimo aplink Žalgirio mūšį nevyksta. Stovi jis iškilmingai kaip Gediminas Katedros aikštėje ir niekas nedrįsta prisiartinti, nes tiek žymus, kad nėra ką pasakyti.“

Istorikas: dedame akcentą ne ten, kur derėtų

Tuo metu Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas profesorius Rimvydas Petrauskas sako, jog Žalgirio mūšis užima pakankamai svarbią vietą lietuvių savimonėje, tačiau šis mūšis gal kiek mažiau minimas dėl Mindaugo karūnavimo.

„Gal iš dalies ir istorikai atsakingi, kad ne visuomet randa tinkamų priemonių, kaip papasakoti apie istorinį įvykį, sudominti juo. Bet Žalgirio mūšis gal minimas mažiau ir dėl to, kad visai čia pat kita data – Liepos 6-oji, Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena. Tai istoriškai reikšmingesnis įvykis, kuris atspindi Lietuvos valstybingumo sukūrimą. Žalgirio mūšis šiame kontekste atrodo kiek kukliau, bet tai yra vienos didžiausių vėlyvųjų viduramžių kautynių – ne tik šio regiono, bet ir Europos“, – LRT.lt portalui pasakojo R. Petrauskas.

Tačiau, pasak istoriko, kalbant apie Žalgirio mūšį neretai dedamas akcentas ne ten, kur derėtų.

„Kartais pernelyg paprastai sakoma, kad Žalgirio mūšis sustabdė Ordino riterių puldinėjimus. Iš tiesų yra truputį kitaip. Puldinėjimus sustabdė kitas labai svarbus įvykis – Lietuvos krikštas ir unija su Lenkija. Tai smarkiai pakeitė situaciją visame regione ir Lenkijos bei Lietuvos valstybė tuomet, sujungusi jėgas, kažkuria prasme tapo šio regiono hegemonu“, –  tikina R. Petrauskas, tuo pačiu pridurdamas, kad naujų priemonių, kaip dar būtų galima išreikšti Žalgirio mūšio reikšmę, galbūt reikėtų ir muziejininkams, kurie populiarina istoriją.

Savo ruožtu Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos prorektorius mokslui ir studijoms profesorius Valdas Rakutis įsitikinęs, kad Lietuvos valstybė tinkamai pažymi šią datą: „Ji tikrai reikšminga, matomos vėliavos ant valstybinių įstaigų. Kiekvienas mokinys neblogai žino šią dieną, Lietuvos delegacija važiuoja į Žalgirio mūšio lauką.“

Pasak V. Rakučio, būtina užtikrinti esamų veiklų tęstinumą ir galbūt ieškoti naujų priemonių. „Lietuviai galėtų taip pat imtis iniciatyvos prisidėdami prie šios datos paminėjimo, pavyzdžiui, dviračiais nuvažiuodami iki mūšio lauko. Tokia pilietiška veikla, papildanti valstybės politiką, duotų tikrai neblogą rezultatą“, – neabejoja V. Rakutis.

1410 m. liepos 15 d. laimėtas Žalgirio mūšis laikomas vienu didžiausių ir reikšmingiausių. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos vadovaujama jungtinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės kariuomenė sumušė Kryžiuočių ordiną.