V. Landsbergis: mano ginklas buvo telefonas

Turėjome kovoti be ginklų, kad tai nebūtų traktuojama kaip provokacija, todėl mano ginklas buvo telefonas, LRT RADIJUI sako Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Jis atkreipia dėmesį, kad dabar stebimės veiksmais Ukrainoje, tačiau visa tai jau vyko Lietuvoje ir pasaulis per 25 metus neįgijo daugiau proto.

– Ar dažnai prisimenate, iš naujo pergalvojate Sausio 13-osios įvykius?

– Kai klausausi archyvinių įrašų, vis išgirstu įvairių detalių, kurių neatsimenu kiekvieną dieną. Atsimenu tik pagrindinį sprendžiamą klausimą – kaip gintis ir kuo. Mano ginklas buvo telefonas. Vis dėlto jis šį tą reiškė. Dabar prisimenu, kaip tada ateidavo į galvą Vakarams, užsieniui sakyti – spręskite apie kruvinų valstybių buvimą Jungtinių Tautų Organizacijoje (JTO). Kokiu pagrindu toje organizacijoje, kuri įkurta taikai, tautų sutarimui palaikyti, yra tironai, žudantys žmones? Juos reikėtų šalinti. Lygiai tas pats ateidavo į galvą po Ukrainos užpuolimo. Sulaužytos visos Jungtinių Tautų chartijos, o ta valstybė, agresorė, ten sėdi ir blokuoja sprendimus, kad niekas neateitų į pagalbą. Gaila, kad pasaulis nesikeičia ir neįgyja daugiau proto.

– Vienas 1991 m. Lietuvos policijos (tada – milicijos) vadovų sakė, kad iki šiol negali patikėti, koks stebuklas įvyko ir kaip išlikome. Ar tą lemtingą naktį turėjote laiko svarstyti, kas gali būti ir kas bus?

– Nebuvo laiko spėlioti, svarstyti ar žvelgti į ateitį. Buvo tik pagrindiniai klausimai – ką dabar darome ir ką dar galima padaryti, kaip stabdyti puolimą, gelbėti žmones, kad tūkstančiai nebūtų išžudyti. Kurį laiką net nežinojome, kokio masto ta akcija, žudynės. Žinojau, kad žmonių labai daug, žmonės ryžtingi, o priešas važiuoja su tankais, šarvuočiais ir šaudo iš tankų artilerijos. Jie iš pradžių šaudė virš galvų. Tankai tiesiog važiavo į žmones, iš patrankų nešaudė. Į žmones šaudė automatais ginkluoti kareiviai, parašiutininkai. Michailo Golovatovo žudikai iš Alfos galvas daužė buožėmis.

Galėjome tik įsivaizduoti, kad galbūt yra dar blogiau, negu pranešdavo gaunamos žinios: keturi užmušti, septyni užmušti, devyni užmušti, juos į ligonines veža tik ištirti, veža daugybę sužeistųjų, kuriuos reikia gelbėti. Medikai dirbo pasiaukojamai: nuolat operavo, tvarstė, gelbėjo. Gelbėjo visų sričių žmonės – transportininkai, tiekėjai. Jau net nekalbu apie pareigūnus, kuriems teko atremti ir Aukščiausiosios Tarybos šturmą ir paskui padėti žmonėms išnešti sužeistuosius iš mūšio lauko aplink Televizijos bokštą.

Patys pareigūnai negalėjo ginti žmonių kitaip, nes iš jų buvo paimti ginklai. Domėjausi, kaip jaučiasi policininkas, kurio akivaizdoje žudo, daužo žmogų. Jo pareiga – ginti, bet galima suprasti, kad, jeigu jis išsitrauktų ginklą ir nušautų žmogžudį, chuliganą, tai būtų pretekstas daug didesniems karo veiksmams – lietuviai, nacionalistai, separatistai žudo.

Jie šūkavo prie Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pastato S. Konarskio gatvėje „našego ubili“ [liet. mūsiškį užmušė – LRT.lt], nors patys iš penkių centimetrų atstumo į nugarą šovė tam nelaimingam leitenantui. Dar vieną lavoną buvo atvežę iš nežinia kur ir paguldę koridoriuje. Iš pastato išvaromi darbuotojai turėjo tą lavoną liesti. Moterys, atėjusios pas mane, sukrėstos pasakojo – lavonas visiškai atšalęs, tai senas lavonas. Štai koks karas. Dabar stebimės hibridiniais, šmeižto, melo karais prieš Ukrainą. Visa tai jau buvo.

– Atsargos kapitonas savanoris Vidas Čepulis pasakojo, kad tuo metu dirbo ryšininku ir girdėjo visus kariškių pokalbius. Kaip jis pasakojo, visi tuo metu tikėjosi, kad šaudoma tuščiais šoviniais, bet vėliau per radijo ryšį buvo išgirsta, kad ne.

– Labai klaidinantis buvo Audriaus Butkevičiaus kvietimas eiti, nebijoti, nes jie šaudys tik tuščiais šoviniais. Jis esą turėjo žinių iš Šiaurės miestelio, bet mūsų nuostabūs technikai, ryšininkai, kurie perimdavo signalus, girdėjo ir įrašė karines komandas. Galų gale, visas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pastato fasadas iki šiol nusėtas kulkų žymėmis. Tie melagiai Maskvoje iki šiol sako – mes nešaudėme, tai lietuvių smogikai patys šaudė.