V. Landsbergis: greta turime bepročių valstybę

– Nepriklausomybės pradžioje valstybė buvo visų reikalas. Dabar turbūt galima pastebėti, kad tai yra nedidelės dalies visuomeniškai nusiteikusių žmonių ir valdžios reikalas. Kaip sugrąžinti į valstybės kūrimą, į diskusiją apie valstybės kūrimą mokslo žmones, kurie daugeliu atveju yra nusišalinę, verslo lyderius, įvairių profesijų žmones?

–  Mes turėjome pavyzdžių, tik prisiminkime, jeigu turime potencialo tam dar kartą. Gali būti mokslininkų sąjūdis už Lietuvą. Gali būti ar negali būti? Ar gali būti teisėjų sąjūdis už teisingumą? Neformalų, nedoktrinišką, nestruktūrinį? Čia mes apsirūpinome, viską žinome, viskas funkcionuoja, o teisingumo nėra. Vadinasi, kažkur padaryta klaida. Vis laukiu, kada sukils jauni teisininkai. Tam tikra prasme sukils.

– Jau sukilo jauni medikai.

– Taip, jie sukilo, nes juos paskatino neteisybė. Socialinė neteisybė jų pačių atžvilgiu, bet prisiminkime, kaip sukildavo todėl, kad yra apskritai negerai, yra piktnaudžiaujama, yra neprisiimama atsakomybė...

Dabar nuėjo patikrinti ligoninėse maisto. Tai seniai reikėjo tikrinti, visą laiką reikėjo tikrinti. Žmonėse padorumo trūksta – jeigu galima kur nors palupti, tai ir lupa. Tai čia toks nuolatinis egzaminas. Bet mes daugelyje sričių arba ignoruojam (tai per daug sudėtinga), arba per daug žmonių susiję ir geriau nejudinti.

Žinai, kaip sakoma, nejudink balos, nes pasmirs. Reikia judinti. Tam buvo Sąjūdis – atėjo pajudinti didžiąją dvokiančią balą. Pasirodė, kad galima. Žmonių milijonai pasakė – gana, mums užtenka, mes norime kitaip. [...] Lietuvoje dabar toks burbuliavimas vyksta – bala priešinasi atsinaujinimui. Tai susiję ir su kartomis, nes iš tikrųjų yra nepaprastų jaunų žmonių, kurie be jokio paskatinimo galvoja ir sugalvoja, daro.

Vienas mažytis dizaineris sugalvojo padaryti naują paspirtuko modelį, mažą paspirtuką, pasiūlyti tarptautinei rinkai. Kam įdomus iš kažkokio pasaulio užkampio, iš Lietuvos, kažkoks paspirtukas? Po dvejų metų jis tapo įdomus. Dabar jį, tą lietuviuko paspirtuką, masiškai gamina Kinija. Jis sėdėjo sau kampelyje Europos ir sugalvojo. Tokių daug yra, kurie nemuša dinderio.

– Vis dėlto, profesoriau, ar Kovo 11-oji – didelė šventė ir laimės diena?

– Taip, atidarytos durys į laisvę, į erdvę. [...]

– Kas pirma jums ateina į galvą, išgirdus „Kovo 11-oji“? Kokia pirma mintis?

– Padarėme. Atėjome padaryti, nežinodami, kas iš to bus, bet padaryti reikėjo. Ir padarėme. Turėjome tokį jausmą – dabar arba niekad. Buvo toks [Gintauto] Iešmanto eilėraštis, labai provokuojantis per steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą, – dabar arba niekad. Ta mintis buvo gyva ne tik tomis suvažiavimo dienomis. Tas „dabar arba niekad“ iš tikrųjų tęsiasi iki šiol. Ir šiandien turime suvokti – dabar arba niekad, arba mes prapilsime Lietuvą ir visas savo vaikų ateitis.