V. Landsbergis: būtume NVS sudėtyje

LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko rinkimuose Algirdą Brazauską įveikęs Vytautas Landsbergis mano, kad oponentas pralaimėjo pats, kalbėdamas, kad žengimas į nepriklausomybę turi būti detaliai apgalvotas.

Pagal galiojusį tuometį LTSR Aukščiausiosios Tarybos reglamentą naujai išrinkti deputatai pirmiausia slaptu balsavimu išsirinko Tarybos pirmininką. 1990 m. kovo 11-ąją buvo siūlomi keturi kandidatai – Romualdas Ozolas, Kazimieras Motieka, A.Brazauskas ir V.Landsbergis. Pirmieji du atsisakė.

Posėdžio stenograma byloja, kad A.Brazauskas savo kalboje neakcentavo, kad jis, kartu ir jo partija – už skubų nepriklausomybės skelbimą: "(...) optimalus žengimo į nepriklausomybę kelias (…) turi būti labai gerai apmąstytas".

V.Landsbergis kalboje, kuri buvo beveik dviem trečdaliais trumpesnė negu oponento ir labiau priminė diplomato pasisakymą, galima buvo įžvelgti mintį, kad nepriklausomybė čia pat.

Rinkimai baigėsi didele V.Landsbergio persvara.

– Sąjūdis anksčiau buvo parėmęs A.Brazauską. Kodėl šios politinės figūros buvo atsisakyta? – dienraštis pasiteiravo V.Landsbergio.

– A.Brazauskas ir jo partija buvo prieš nedelsiamą nepriklausomybės skelbimą laisvai išrinkto parlamento valia. Optimalumas galėjo būti dar labai ilgai mąstomas, taip ir palaidotas. Sąjūdžio apsisprendimas buvo nepriklausomybė dabar. Po to – politinė veikla naujomis teisinėmis sąlygomis. Tad figūra pati atsisakė.

– Už Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Aktą balsavo 124 deputatai, tarp jų ir visi tuometės Lietuvos komunistų partijos nariai. Kas juos galėjo paskatinti pakeisti savo lyderio nuomonę dėl optimalaus žengimo į nepriklausomybę?

– LKP lyderis kitą dieną atvirai pasakė "New York Times" korespondentui Billui Kellerui: sprendimas dėl nepriklausomybės – klaida, o mes balsavome "už", nes kitaip negalėjome. Viskas. Kas nors gali atsiversti "New York Times", patikrinti.

– Nemaža dalis visuomenės tuomet buvo linkusi manyti, kad, A.Brazauską išrinkus AT pirmininku, Lietuva faktiškai tebebūtų TSRS sudėtyje. Galvojate taip pat?

– Dabar būtų nebe TSRS, o gal NVS sudėtyje.

– Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Aktas, Konstitucijos projektas – iš viso penki dokumentai buvo rengiami, galima sakyti, slapta, daliai politikų nežinant. Buvo baiminamasi, kad AT posėdžiai tam tikrų jėgų gali būti sužlugdyti, o Nepriklausomybės Aktas taip ir nepaskelbtas?

– Slapta – nesąmonė. Juos rengė Sąjūdžio sudaryta Valstybės atstatymo komisija, vyko debatai. Dokumentų projektai, net juodraščiai paskelbti mano knygelėje "Kovo vienuoliktoji: prieš dvidešimt metų ir šiandien".

Nežinomas objektas

– Gal galite atskleisti, kokį ir iš kur spaudimą juto Sąjūdis rengiant Nepriklausomybės Atstatymo Akto ir kitų įstatymų projektus?

– Nėra ko atskleisti. Spaudimą darė veiksmų tvarkaraštis. Jeigu kas iš pašalės darė įtaką pavieniams Sąjūdžio deputatams ar visai LKP, tegu jie papasakoja.

– Tiek svarstant Nepriklausomybės Akto projektą, tiek jį jau priėmus, kairuoliškos jėgos ne kartą siūlė rengti referendumą – ar tauta tam pritaria. Tokia pozicija galėtų reikšti bandymą daryti perversmą?

– Ėjome pagal nusibrėžtų veiksmų tvarkaraštį. Referendumas vietoj parlamento būtų atsisakymas plano, laiko praradimas. Tokio trukdymo niekas net labai nesiūlė. Po Kovo 11-osios gal kyštelėdavo – ei, reikėjo referendumo! Gorbačiovistai Maskvoje pasidarė balandį vadinamųjų respublikų išstojimo įstatymą su neįvykdomais referendumais ir priekaištais Lietuvai, neva ji elgiasi ne pagal įstatymą – nors ir svetimos šalies, ir atgaline data. Tokie negudrūs perversmai liko už borto. Tik, atsižvelgiant į Gorbačiovo priekaištus, permetamus iš Vakarų, kai apie tai man prabilo pats G.Bushas, surengėme 1991 m. vasario 9 d. nacionalinį plebiscitą pirmajam naujos Konstitucijos straipsniui "Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika". 90 proc. palaikė. Tada visi burbėjimai užsikišo.

– Šiandien politikoje nemažai jaunimo, kuriam 1990-ųjų istorija žinoma tik iš vadovėlių. Ką jūs jaunimui patartumėte?

– Žinoti apie savo šalį kuo daugiau. Ir ne iš gandų.