Už trispalvės iškėlimą bažnyčios bokšte – sovietinių lagerių golgota

Trispalvės iškėlimo kaina

Prieš įkuriant pokariu pogrindinę jaunimo organizaciją "Geležinis vilkas" Kaune trys Algirdai: Liorentas, Petrusevičius ir Mackevičius drauge su kitais šešiolikmečiais organizacijos nariais, norėdami gerai pasirengti laisvės kovoms, legaliai baigė parašiutininkų kursus. Maža to, A.Liorentas, kurio tėvas ir tėvo sesuo buvo žinomi tarpukario lakūnai, susidomėjo sklandymu, mokėsi pilotavimo, A.Mackevičius lankė radistų būrelį.

Kai 1955 m. A.Petrusevičiui, nepabūgusiam didžiulio aukščio, pavyko iškelti trispalvę Vasario 16-osios proga Kauno jėzuitų bažnyčios bokšto smailėje, bendraminčiai neilgai džiaugėsi ir didžiavosi šiuo tautos dvasią palaikančiu žygiu. Mat dėl vieno bendražygio išdavystės minėti "Geležinio vilko" nariai buvo suimti, nuteisti įvairų laiką kalėti ir išsiųsti į 10-ąjį lagerį Mordovijoje.

Lageryje A.Petrusevičius kalėjo ilgiausiai iš visų – dvylikos su puse metų. Būtų kalėjęs tik aštuonerius ir grįžęs namo ne su viena, o su abiem rankomis, tačiau nenuolankus aštuoniolikmečio būdas, nenumaldomas siekis grįžti į Lietuvą kovoti su sovietiniu režimu, pelnė šalia jo buvusiųjų pagarbą ir dėmesį, bet ir stūmė jaunuolį į gyvybei pavojingas situacijas.

Pažintis su vokiečių dailininku

Žinomas vokiečių dailininkas, grafikas ir meno pedagogas Julius Sturmeris (1915–2011) iki Antrojo pasaulinio karo dirbo reklamų dailininku BMW, "Opel", "Mercedes", "Audi" ir kitose Vokietijos automobilių sąjungos bendrovėse. Karo metu pateko į sovietų armijos nelaisvę ir buvo nuteistas penkiolika metų lagerio Sibiro platybėse. Lageriuose jis pelnydavo prižiūrėtojų, karininkų palankumą, piešdamas jų portretus, atlikdamas kitus dailininko darbus.

Lageriuose jis pelnydavo prižiūrėtojų, karininkų palankumą, piešdamas jų portretus, atlikdamas kitus dailininko darbus.

Pasinaudojęs lagerio korupcine sistema, kartu su kitais kaliniais apsirūpinęs ginklais ir uniformomis, buvo suplanavęs pabėgimą pašto lėktuvu, tačiau planas liko neįvykdytas.

Jam teko dirbti lageryje, kuriame buvo įrengtas Andrejaus Tupolevo, garsiausio SSRS aviakonstruktoriaus, projektavimo biuras, nes laisvėje nebuvo talentingesnių už jį. Kai po Stalino mirties S.Tupolevas buvo paleistas iš lagerio (reabilituotas 1955 m.), J.Sturmeris drauge su 29 vokiečiais, dirbusiais jo vadovautame biure, buvo išsiųsti į 10-ąjį Mordovijos lagerį, į kurį 1956 m. vidurvasarį pateko ir keturi jaunuolių iš Kauno.

Apgailestauja delsęs

"Buvome labai jauni, palyginti su kitais, kaliniais – į mus visi atkreipdavo dėmesį, – pasakojo A.Petrusevičius. – Gal todėl noriai su mumis bendravo ir kaliniai vokiečiai, o J.Sturmeris, beje, vadinęs mane "kinder" (vok. vaikas), net nutapė akvarele mano ir A.Liorento portretus.

J.Sturmeris su lietuviais kaliniais bendravo neilgai – 1955 m. rugsėjo pirmoje pusėje į Maskvą atskridęs tuometis federalinis Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris buvo gavęs SSRS lyderio Nikitos Chruščiovo sutikimą susigrąžinti tuos 29 vokiečius į tėvynę. Ir netrukus po to, kai lietuviai pasirodė lageryje, ir J.Sturmeris nutapė dviejų iš jų portretus, tie vokiečių konstruktoriai su dizaineriu išvyko iš lagerio.

"Buvau gavęs kelis J.Sturmerio laiškus, man rašytus į lagerį, tačiau po dviejų mano pabėgimų iš įkalinimo vietų, mane pradėjo mėtyti iš lagerio į lagerį ir ryšys su dailininku nutrūko. Labai gailiuosi, kad neieškojau J.Sturmerio, Lietuvai atgavus nepriklausomybę – nesitikėjau, kad jis sulauks 96 metų", – laikydamas rankose per visas gyvenimo audras išsaugotą J.Sturmerio tapytą savo portretą apgailestavo kaunietis.

Kai A.Petrusevičius sužinojo, kad J.Sturmeris į Berlyną išsivežė savo piešinius su lagerio būties ir buities vaizdais (juos paslėpė lagamine su dvigubu dugnu) ir gyvenimo pabaigoje išleido prisiminimų knygą, greičiausiai iliustruotą minėtais piešiniais, pašnekovas išsakė savo svajonę – bent akies krašteliu pamatyti tą knygą.

Šaudė į pasidavusius kalinius

Lageryje buvo daug lietuvių kalinių. Daugiausiai – partizanų, kalėjusių čia nuo 1945–1946 m. Tačiau jie jau negalėjo dalyvauti A.Petrusevičiaus ir A.Liorento sumanytame pabėgime iš lagerio. Prie jų prisidėjo tik Napoleonas Jurša, degęs tuo pačiu noru, kaip ir pabėgimo organizatoriai – kuo greičiau grįžti į Lietuvą ir toliau įvairiais būdais palaikyti tautos dvasią.

"Paslapčia kaupėme maisto atsargas, medikamentus, tvarsliavą. Rugsėjo pradžioje nusprendėme bėgti, nes tuo metu kaliniai buvo varomi už lagerio teritorijos bulvių kasti. Mums pasitaikė bulvių laukas pamiškėje – tuo pasinaudoję sprukome į mišką, bet po dviejų parų mus apsupo lagerio čekistai su šunimis ir atvirai bei žiauriai susidorojo su mumis – šaudė į mus, stovinčius iškeltomis rankomis", – pasakojo Algirdas.

N.Jurša buvo nušautas vietoje, o smarkiai sužalotus, kraujuojančius A.Petrusevičių ir A.Liorentą nuo mirties išgelbėjo kažkoks jaunas kariškis, neseniai studijavęs Maskvoje ir žinojęs, kad toks kareivių elgesys jau buvo neleistinas. Tad sustabdė jų egzekuciją.

Mirusysis ir sužalotieji, lydimi sargybos ir medicinos sesers,  buvo nuvežti sunkvežimio kėbule į lagerį, o iš ten geležinkelio drezina – dar 22 km iki centrinės Mordovijos lagerių ligoninės.

Į ligoninės operacinę abu kaliniai pateko tik praėjus vienuolikai valandų po jų sušaudymo miške. A.Petrusevičiaus šautinė žaizda krūtinėje nebuvo labai povojinga, o štai kulkų suvarpytą ir pradėjusią gangrenuoti jo ranką teko nupjauti. A.Liorento gyvybė užgeso net nepradėjus jo operuoti – dėl nukraujavimo.

Prokurorai liepė atkasti

Ligoninėje A.Petrusevičių lankė jos teritorijoje dirbę lietuviai. Vieno jų pavardę kaunietis prisimena – Juozas Kontrimas.

"Atrodo, kad jis buvo tarpukario Lietuvos advokatas, vadovavo sukilimams keliuose lageriuos, kurių pavadinimų nebeatsimenu. Šeštą parą po operacijos man davė lapuką popieriaus ir pieštuką, kad mokyčiausi rašyti kaire ranka, bet man šito nereikėjo – aš iš prigimties buvau kairiarankis. Parašiau ilgą laišką tėvams, aprašydamas buvusius įvykius", – prisiminė pašnekovas.

Lageryje kalėjęs advokatas padėjo A.Petrusevičiaus tėvams surašyti skundą į Maskvą dėl tyčinio kalinių sušaudymo.

"Tad 10-ojo lagerio vadovybei buvo įsakyta atkasti N.Juršos ir A.Liorento palaikus – su jais buvo palaidota ir mano ranka – bei juos ištirti. Tai ir šaudžiusiųjų prisipažinimai tapo atvykusiems iš Maskvos prokurorams akivaizdžiais padaryto nusikaltimo įrodymais", – pasakojo A.Petrusevičius.

Nubaudė ir žudikus, ir auką

Po šio tyrimo buvo nubausti ne tik šaudžiusieji į kalinius, bet ir gyvas likęs kalinys. Už pabėgimą jis buvo išsiųstas į griežtojo režimo lagerį, kur susitiko Balį Gajauską, Alfonsą Slušinską ir kitus žymius to meto lietuvius, patekusius čionai už pasipriešinimą okupantams.

"Čia prasidėjo mano naujas gyvenimo etapas, bet tai jau kita istorija", – šyptelėjo pašnekovas ir užvertė senutėlį albumą su negausiomis lagerio nuotraukomis, likusiomis po namuose kilusio gaisro.

Po poros metų A.Petrusevičius mėgino ištrūkti ir iš griežtojo režimo lagerio, su grupe bendraminčių iškasę tunelį į laisvę, bet ir vėl buvo sugauti. Todėl A.Petrusevičius lagerius paliko ne po aštuonerių, o beveik po dvylikos su puse metų.