Translyčiai asmenys Lietuvoje: prisipažinę paaugliai kartais išmetami iš namų

Jos pastebėjimu, pasitaiko ir tokių situacija, kai 17–18 metų jaunuoliai, prisipažinę dėl translytiškumo, tėvų išmetami į gatvę.

Lyties keitimo įstatymas – vis dar nepriimtas

Visoje Lietuvoje, net ir sostinėje, galima rasti pačių įvairiausių nuomonių apie translyčius asmenis, sako J. Juškaitė. Anot jos, kalbant apie translytiškumą reikia paminėti, kad 2000 m. Lietuvos Respublika priėmė naują Civilinį kodeksą, kuriame buvo nurodyta kiekvieno asmens teisė pasikeisti lytį: „Šios teisės įsigaliojimas buvo atidėtas iki 2003 m. Per tą laiką turėjo būti parengtas įstatymas, reglamentuojantis, kaip Lietuvoje galima pasikeisti lytį. 2003 m. projektas buvo paruoštas, tačiau išimtas iš Seimo darbotvarkės, nes tuometinis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas pasakė, kad šio įstatymo priėmimas kažkokiu būdu pablogintų demografinę krizę Lietuvoje.“

Kaip aiškina J. Juškaitė, anonimu išlikęs translytis vyras kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą ir byla buvo išspręsta Lietuvos nenaudai. „Lietuva buvo įpareigota per tris mėnesius priimti lyties keitimo įstatymą arba išmokėti 40 tūkst. eurų kompensaciją tam vyrui. Mes visi, mokesčių mokėtojai, tuos pinigus ir sumokėjome, o įstatymas iki šiol nėra priimtas“, – tvirtina pašnekovė.

Translytis vyras Maksas, paklaustas, dėl ko taip pat kreipėsi į teismą, sako tai daręs dėl asmens dokumentų: „Mano dokumentai buvo kitokie, nei atrodžiau pats. Kai esi vienoks, bet dokumentai rodo ką kita, kyla problemų. Gimiau kaip moteris, tačiau kūnas manęs netenkino, jaučiausi kitaip. Nuo pat vaikystės žiūrėdavau į vyrus ir galvodavau, kad esu toks pats, tai kodėl man deda suknelę ir pan.“

Maksas pasakoja vėliau supratęs, kad gali keisti savo išvaizdą. „Žinoma, tam reikia medicininių procedūrų, ir nemažai. Kol kas turėjau vieną, ateityje laukia antroji. Noriu atlikti tą procedūrą Lietuvoje. Gimiau čia, gyvenu čia, todėl manau, kad turiu teisę tai gauti. Pirmoji procedūra buvo pusiau legali. Formaliai tai buvo krūtų mažinimo operacija, tačiau mano krūtys buvo tiesiog pašalintos“, – aiškina pašnekovas.

Paklaustas, ar asmuo gali savarankiškai vartoti hormonus, Maksas teigia, kad tai įmanoma, tačiau taip galima susižaloti: „Tai preparatas, turintis minusų. Jei jis vartojamas be gydytojo priežiūros, viskas gali blogai baigtis. Pats tai darau su gydytojų priežiūra, kurių Lietuvoje yra.“

Atvirumas translyčiams paaugliams kartais pavojingas

J. Juškaitė sako, kad dėl Lietuvoje nepriimto lyties keitimo įstatymo nusistovėjo speciali praktika. „Keli žmonės išvažiavo ir operacijas pasidarė užsienyje. Tai tarsi kulminacija, nes paprastai žmogus 2–3 metus vartoja hormonus, kurie švelniai keičia išvaizdą. Taigi situacija tokia, kad žmonės išvažiuoja į užsienį, pasidaro operacijas ir nueina į teismą. Ten parodo dokumentus ir tuomet teismas leidžia pakeisti įrašą pase“, – tvirtina pašnekovė.

Pasak J. Juškaitės, transseksualių asmenų Lietuvoje skaičiuojama apie 200: „Sąvoka „translytis“ plačiau apibrėžia lyties identifikavimo spektrą. Gali būti translyčių asmenų, kurie neasocijuoja savęs su jokia lytimi, nenori jokių medicininių procedūrų. Transseksualams priskiriami tie, kurie siekia medicininės intervencijos ir nori pasikeisti.“

Kaip aiškina J. Juškaitė, translyčių žmonių bendruomenė turi nemažai psichikos problemų, tačiau jos dažnai susijusios ne su pačiu seksualumu: „Tam turi įtakos faktas, kad nežinai, kas esi, negali gauti informacijos (nors dabar jos daugėja), nesuvoki, ką daryti. Pavasarį atlikau tyrimą apie translyčių žmonių bendruomenę. Yra ne vienas atvejis, kai 17–18 metų paaugliai savo tėvų išmetami į gatvę arba gyvena pas draugus.“